Žanas Reno: "Tikiu moterimis, vynu ir meile"

Prancūzijos kino žvaigždė

Jau keletą savaičių "Žemaitijos" kino teatre rodoma komedija farsas "Rožinė pantera" su aktoriais Žanu Reno ir Stivu Martinu. Komedijos žanrą Žanas Reno labai mėgsta, gal net labiau nei dramą: "Dauguma mūsų per daug rimtai žiūri į gyvenimą, pamiršta pasijuokti iš keistų dalykų". Pats Žanas juokiasi su malonumu...

Filmas "Rožinė pantera" yra apie nerangų, nuolat patenkantį į kvailas situacijas prancūzų policijos inspektorių. Kaip jautėtės, kai reikėjo pasišaipyti iš savo tautybės nacionalinio charakterio?

Imdamasis kokio nors vaidmens, praktiškai sutinki ir su visa kita, ką režisierius tau pasiūlo daryti. Kitaip tavęs net nefilmuos, - juokiasi. - Jeigu režisierius nori pasijuokti iš prancūzų, tai ir man reikia tą daryti kartu su juo. Beje, mes jų neišjuokiame, o nepiktai juokaujame. Tikiuosi...

Kas buvo sunkiausia vaidinant šiame filme?

Pagrindinis sunkumas buvo nesijuokti iš Stivo, kai jis dirba. Jeigu sugadinčiau dublį, žmonėms reiktų filmuoti dar kartą vien todėl, kad aš negalėjau susilaikyti nesuprunkštęs.

Filme yra scena, kur jūs su Stivu šokate apgludusiais triko...

Tie kostiumai bus sezono mados naujiena Prancūzijoje, kai tik filmas bus parodytas. Šią sceną nufilmavome be repeticijų vienu dubliu, tai buvo improvizacija, ir antrą kartą tokios pakartoti neįmanoma. Labai nervinausi. O režisierius tik kurstė, rėkdamas "šleptelk Stivui per sėdynę", "šleptelk sau per sėdynę". Visi mano įsitikinimai tam labai prieštaravo, tačiau aš paklusau jo reikalavimams, - krizena.

Ar turite mėgstamiausią komedijų aktorių?

Žinoma, Stivą Martiną. Dar man patinka Robertas Beninis, taip pat prancūzų komikai Burvilis ir Lui de Finesas. Kiekvienas komedijų aktorius turi savitą stilių. Iš tikrųjų man atrodo, kad komikai paprastai yra labai liūdni ir dažnai vieniši žmonės.

Galėtumėte įvardyti geriausią savo darbą?

Negaliu konkrečiai atsakyti. Man svarbu, kad žiūrovas tikėtų mano herojumi, matytų jo gyvenimą, jo charakterį, kančias, pamiršdamas mano paties asmenį. Tada žinau, kad vaidmuo nusisekė. Be to, aš niekada nesižvalgau atgal ir nesižaviu savimi - ach, kaip aš puikiai suvaidinau. Tuo mano gyvenimo periodu aš buvau kitas žmogus, ta mano dalis, kuri įsigyveno į herojaus charakterį, jau apmirė, ir aš nesaugau šių prisiminimų. Man reikia naujo gaivaus žvilgsnio į naują darbą, be emocijų naštos, kuri priklausė kitam herojui.

Kalbama, kad jūs pats holivudiškiausias iš prancūzų aktorių. Ką jūs manote apie tokią reputaciją ir ar nesiilgite darbo Prancūzijoje?

Paskalos! Priimu toli gražu ne visus pasiūlymus, tačiau nepraleidžiu įdomiausių, kaip, pavyzdžiui, intelektualiame trileryje "Da Vinčio kodas". Koks sveiko proto aktorius atsisakys filmuotis su Tomu Henksu?! Vis dėlto aš nepamirštu ir apie Prancūziją. Šiuo metu dirbu spektaklyje, kuris pasirodys rugsėjį Paryžiuje. Seniai nevaidinau teatre. Jis reikalauja visai kitokio aktoriaus meistriškumo, daugiau energijos ir fizinio darbo nei kinas. Man norisi kuriam laikui sustoti ir atitrūkti nuo kino, turėti gyvenime kokį nors pastovų vaidmenį. Man patinka dirbti kiekvieną vakarą, po spektaklio namo grįžti pėsčiomis, su draugų kompanija ar žmona pasėdėti lauko kavinėje, stebint naktinio Paryžiaus žiburius, mėgaujantis vyno taure ir ramiu pokalbiu, gerais juokeliais arba tiesiog tylint laikytis už rankų su savo moterimi.

Ar galite save pavadinti pasaulio žmogumi?

Aš lengvai prisitaikau prie naujų vietų, kitų kultūrų, esu emigrantas iš pašaukimo, ką čia ir pridursi. Gimiau Maroke, tėvai - andalūzai, pabėgę iš Ispanijos nuo Franko režimo, nuo jaunumės gyvenu Prancūzijoje ir jaučiuosi visateisiu prancūzu. Daug keliauju ir svajoju kada nors parašyti pjesę apie emigrantus, ji pasakos apie tai, kad emigracija nėra blogas dalykas, žmonės turi mokėti prisitaikyti prie kitokių gyvenimo sąlygų, priimti kitą kultūrą ir į ją įnešti ką nors savo. Taip mes mokomės Žemėje gyventi kaip viena šeima. Norėčiau, kad mano spektaklyje skambėtų dainos įvairiomis kalbomis...

Jeigu galėtumėte save įsivaizduoti kokiu nors gyvūnu, tai kas jis būtų?

Esu labai lėtas, - juokiasi, - kaip kupranugaris... Jis visada su savimi turi maisto atsargų, geria tai, kas pasitaiko, kad ir iš balos. Kupranugariai bjauriai dvokia, yra kuklaus charakterio, tačiau eiti gali labai labai ilgai...

Esate nereligingas, tačiau kalbama, kad žmogus negali gyventi be tikėjimo...

Esu iki kraujo andalūzietis. Tikiu moterimis, vynu ir meile.

Įdomybės

Tikrasis Ž. Reno vardas - Huanas Morenas. Gimė 1948 metų liepą Kasablankoje, Maroke, ispanų šeimoje.

Kalba ispanų, anglų, prancūzų ir italų kalbomis.

Buvo du kartus vedęs. Dabartinė jo draugė - Natali Diskėvič.

Turi keturis vaikus.

Prancūzijoje laikomas sekso simboliu, nes moterims sukelia pasitikėjimo jausmą.

Išgarsėti visame pasaulyje Ž. Reno padėjo režisierius Lukas Besonas, susukęs veiksmo juostą "Leonas", kurioje aktorius suvaidino samdomą žudiką. "Juokinga istorija, - pasakoja Ž Reno. - Lukui tuomet buvo tik 22-ji, ir jis dirbo režisieriaus asistentu, kai vieną dieną susitikome kavinėje. "Darom trumpą juodai-baltą filmą apie dviejų žmonių kovą", - pasiūlė Lukas. Aš sutikau ir, nieko daugiau neklausinėdamas, už vaidmenį paprašiau 500 frankų (tuomet tai buvo apie 100 dolerių). Scenarijus buvo vos dvidešimties puslapių, o filmavimas vyko Ispanijoje. Tokia buvo mano "svaiginančios" karjeros pradžia."

Aktorius pasisako prieš Amerikoje veikiančią "žvaigždžių kepimo" sistemą. "Kas yra žvaigždė? Visos jos anksčiau ar vėliau, neišlaikiusios šlovės, dėmesio, degraduoja. Jauni aktoriai, pradedantys režisieriai įklimpsta į alkoholį, narkotikus, - įsitikinęs Ž. Reno. - Aš į šią mėsmalę patekau būdamas vyresnis. Prieš tai dirbau sunkvežimio vairuotoju, buhalteriu ir net fotolaboratorijos tarnautoju. Neturėjau rožinių svajonių ir jausmo, kad vienas galiu pakeisti pasaulį. Nepasiduodu Holivudo sistemai."

Ž. Reno žavisi Tomo Henkso, su kuriuo nusifilmavo juostoje "Da Vinčio kodas", vaidyba.

Gyvena pietų Prancūzijoje, Annecy regione.

Išvertė Lina SKRUIBYTĖ