Ryklys irgi svečias

Kad lietuviai svetinga tauta, niekam nėra paslaptis jau nuo amžių amžinųjų. Svetinga tauta svečiams, o saviems? Savais mes kažkaip nelabai rūpinamės: vis galvojam, kad savi - net smaugiami - MUS, t. y. valdžiukus, supras ir pateisins. Ir, žinoma, atleis mums mūsų kaltes ir nuodėmes, kaip ir mes jiems atleidžiame. Savas paprastuomeniškis visuomet dėl mūsų ir mūsų bendros tėvynės pagatavas kęsti šaltį ir nepriteklius už lėkštę labdaringos sriubos, o va, kokiam nors užsienio rykliui, atseit, specialistui, reikia milijonų: mes gi svetingi - negi neduosime, jei užsiprašys; kita vertus, ir mums gali koks trupinys vadinamas atkatu, nukristi. Savą galime išspirti iš tos pačios tėvynės be jokių skrupulų - te ispanijose bovinasi apelsinais, o svečią pamylėsime ČIA - ir už didžiulius pinigus, už kruvinas mėnesines - mokslininkas su trimis aukštaisiais to neuždirbs per visą savo trumpą kaip musės ir sumautą kaip nunešiotos šlepetės gyvenimą.

Pamesta piniginė

Kiek buvo netvarkos ir sumaišties (ji ir dabar dar nesibaigė ir, matyt, bent penketą metų nesibaigs), kai Lietuvos bankas ėmė ir pametė vieną iš savo saugomų bei prižiūrimų piniginių. Kiauros valstybinio banko kišenės ir akli (iki tam tikro momento) komercinių piniginių sargai staiga praregėjo kaip žaidimų su siūlų kamuoliu ar pilnametystės sulaukę kačiukai: uždarom pamestą piniginę! Tūkstančiai žmonelių, laikę savo pakavonių grašius, apmirė ar net ir numirė; šimtai įstaigų ir organizacijų vietoj atlyginimų gavo tik būrelį problemų. Mūsų valdžiukai nusisamdė seklį Morką - jis suras visus galus, ir viso labo tik už kažkokius nučiulptus 17 mln. litų (už tokius pinigus būtų galima kone tris moksleivių dainų šventes, - kurių steponavičiukai su kubilininkais kažkaip nelabai trokšta, - per vienus metus ištaisyti). Tiesa, Morka, jokių galų net neieško. Morka už 17 mln. Lt tik pasako, kad tų galų nėr. Už tokius pinigus kiekvienas lietuvis - net visiškas analfabetas - galėjo TAI pasakyti. Bet... kai tokia taupymo politika: lietuviai tarpusavy nelabai moka dalytis - su svečiais paprasčiau: atsegė kažkam kažkiek ir išrūko į kitus kraštus ieškot kitų piniginių; ar kitų kvailių.

Stebukladarystė

Atsiranda valdžiukų (matyt, suinteresuotų veikiančių asmenų ir atlikėjų), kurie SVEČIO (tai ir ryklys, ir morka, ir lupikautojas, ir t. t.) stebukladarystėmis tiki giliai ir vienareikšmiškai: už mažus pinigus daromi stebuklai yra niekas - tik milijonus iš valstybės iždo iškratantys svetimšaliai „kaliostrai“ verti pagarbos. Pigiai kainuojantis daiktas ar paslauga yra dar sykį niekas - tikras stebuklas yra tik iš svetimų rankų. Lietuvos valdžiukų protu - tik viskas, kas svetima, yra vertybė.

Kai svetimas pasako angliškai ir per vertėją, kad „dingo piniginė“ - daug kainuoja; o kai savas tą patį pasako lietuviškai ir be vertėjo, nieko. Sunku suprasti, kodėl mūsų valdžioms MES, savi piliečiai nesam protingi; gal kad mažai užsiprašom? Už savo mintis, darbus, gyvenimus?

Girdėjimai

Oi, - sako nusipelnę Lietuvos bankininkai. Oi, - sako nusipelnę Vyriausybės atstovai. Oi, - sako nusipelnę sukčiai ir „atkato“ princai. Oi, - geras tas ryklys, kuris tyliai ima; kuris pakramto ir plaukia į kitus vandenis. Kai žmogus peržvelgia žiniasklaidą, kai žmogus įsiklauso į savo protą ir supranta, kad - dažnai - moka mokesčius tik tam, kad pašertų iki ŽAKT kokį nors atvažiavėlį, jam pasidaro ir nesmagu, ir graudu. Jis mato ir prisimena bobulytę, sėdinčią gatvėj ar prie kokio nors „Snoro“ kioskelio, jis žino savo pensininko tėvo „nusiiždinimą“. Ir kai lyg organinių trąšų krūva ant jo pečių užgriūva dar ir mėnesinis 17 mln. Lt svetimpaučiui rykliui išmokamas atlyginimas, tas žmogus pasijunta ne tiktai apgautas - tas žmogus pasijunta vergu.

Vietoj to

Ir jeigu tai, kas buvo prieš dvidešimt vienus metus - sausio 13-ąją, būtų šiandien, - ar tik nepasiūlytume MES savo valdžiukams pasikviesti kokį nors konsultantą iš TENAI; ar atvažiuotų jis - kad ir už 18 mln. Lt. Bent vienai nakčiai. Tai - buvusiai, kuri mus vienijo. Manau, ne.