Tyrėjai perkėlė dvi jūrų žvaigždes – vieną matančią, kitą ne – iš natūralios jų aplinkos, pilnos maisto, į už metro esančią smėlėtą vietą, kurioje žvaigždės turėjo badauti. Stebint šių gyvūnų elgesį paaiškėjo, jog reginti jūrų žvaigždė tikslingai judėjo link sau įprastos vietos, o negalinti matyti – judėjo atsitiktinėmis kryptimis.
„Tyrimas parodė, jog jūrų žvaigždžių nervinė sistema yra pajėgi apdoroti vaizdinę informaciją. Tai reiškia, jog iki šiol mes buvome pernelyg nuvertinę dygiaodžius gyvūnus“, – teigė A. Garmas.
Iš evoliucinės perspektyvos, tai labai įdomus atradimas, kadangi jūrų žvaigždžių akys yra labai panašios į tokias, kokios, manoma, turėjo būti pradiniuose akių evoliucijos žingsniuose. Taigi, dabar galima manyti, jog pagrindinis tikslas, vedęs akių evoliuciją į priekį, buvo siekis orientuotis aplinkoje bei sėkmingai pasiekti norimą vietą.
Dauguma žinomų jūros žvaigždžių kiekvieno iš savo čiuptuvų gale turi sudėtines akis. Jos, išskyrus išsivysčiusio optinio aparato nebuvimą, labai panašios į nariuotakojų turimas akis, kurias sudaro daugybė smulkių akučių (omatidijų). Kiekviena jūros žvaigždės akis atstoja vieną omatidiją.
Nepaisant to, jog jūrų žvaigždės yra žinomos apie porą amžių, iki šiol niekas nebuvo pastebėjęs, jog aplinkoje jos orientuojasi regėjimu.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą