Lietuvoje auginama 700 tūkst. naminių šunų ir 600 tūkst. naminių kačių, o tai yra du kartus daugiau nei Latvijoje ir tris kartus daugiau nei Estijoje. Tokius duomenis pateikia Europos naminių gyvūnų augintojų maisto pramonės federacija.
Ir nors visuomenė į naminio gyvūno priežiūrą ir aplinkos sutvarkymą po jo žiūri atsakingiau, nekilnojamojo turto agentai teigia, kad išsinuomoti būstą augintinį turinčiam gyventojui tebėra opi problema.
Neretai ir į verslo centrų taisykles būna įtraukti punktai, draudžiantys atsivesti augintinius, nors jie darbovietėse ir tampa vis įprastesniu reiškiniu.
Turto savininkai nejautrūs
Kaip parodė apklausa, kurioje aktyviausiai į klausimus atsakė 25–40 metų amžiaus grupės asmenys, turintys NT arba esantys jo bendraturčiai bei linkę savo būstą išnuomoti, svarbiausi nuomininko pasirinkimo kriterijai – jo amžius ir tai, ar laikinasis būsto savininkas turi augintinį. Tik trečdalis apklaustųjų sutiktų nuomoti NT asmenims su naminiu gyvūnu.
Daugumai respondentų yra tekę nuomotis būstą ir susidurti su problema, kad augintinis laikinuose namuose nėra pageidautinas.
„Tai, kad augintiniai yra „persona non grata“, puikiai atsispindi socialinėje erdvėje. Feisbuko tinklalapyje sukurta grupė „Draugiški augintiniams: butų nuoma su gyvūnais Vilniuje“ jungia beveik 3000 vartotojų. Tai ne tik gyvūnų mylėtojai, tai žmonės, kurie noriai dalijasi informacija ir padeda vieni kitiems susirasti laikinus būstus, kurie priims ir keturkojus draugus“, – išplatintame pranešime spaudai teigė NT įmonės „Tokarija“ atstovė Karolina Lukaševičiūtė.
Tačiau NT skelbimų portalo Aruodas.lt vadovė Viktorija Steponavičiūtė dienraščiui „Lietuvos žinios“ sakė, kad situacija nėra dramatiška – prieš kelerius metus atlikta apklausa parodė, kad vos 2 proc. turto savininkų jokiu būdu nenuomotų savo turto tiems nuomininkams, kurie laiko kokį nors naminį gyvūną. Nors pastaruoju metu bendrovė panašaus tyrimo nėra atlikusi, bet peržiūrėjus butų nuomos skelbimus esą matyti, kad jų yra įvairių – nuomojama ir turintiems gyvūnų, ir pageidaujant, kad jų bute nebūtų.
Kai kuriuose skelbimuose net pabrėžiama, kad priimami nuomininkai ir su gyvūnais, tokiu būdu tarsi įgyjant pranašumą prieš kitus nuomotojus. Tiesa, ir tokiuose skelbimuose kartais pažymima, kad laikant gyvūnus esama papildomų sąlygų.
Atsargumas pagrįstas
Pasak Mariaus Čiulados, NT bendrovės „Ober-Haus“ Senamiesčio biuro vadovo, vienareikšmiškai galima teigti, jog savininkai būstą mieliau patiki asmenims, neturintiems naminio gyvūno. Jo teigimu, augintinio neturintis nuomininkas visada laimės konkurencinę kovą prieš turintį keturkojį. Ir tik individualius namus, turinčius kiemą ir būdą, nuomojantys asmenys atvirumą augintiniams yra linkę išnaudoti kaip konkurencinį pranašumą prieš kitus nuomotojus.
„Kalbant šia tema reikia pasakyti, kad nėra dūmų be ugnies, nuomininkų atsargumas – neišsigalvojimai. Rinka turi tam tikrą patirtį, ir dažnai ta patirtis – neigiama. 17 metų dirbu NT srityje ir tikrai esu susidūręs su tokiomis situacijomis, kai nuomininkui išsikrausčius savininkas rado sofos nugarėlę sudraskytą ar kažkur prišlapinta tiek, kad paskui teko grindų dangą keisti. Arba paliktas jaunas šuniukas iš liūdesio taip draskėsi pro duris, kad pro jas ir išėjo. Kai tokių istorijų būna, negalima pasakyti, kad lietuviai be reikalo neįsileidžia naminių gyvūnų ar jiems nėra draugiški. Dažnas savininkas ir savo namuose dėl tvarkos, higienos ir kitų rūpesčių ne visada išdrįsta laikyti šunį ar katiną, o būsto nuoma yra grynai komercinė veikla“, – pabrėžė M. Čiulada.
Neretai ir į verslo centrų taisykles būna įtraukti punktai, draudžiantys atsivesti augintinius, nors jie darbovietėse ir tampa vis įprastesniu reiškiniu.
Tiesa, nuomotojų požiūris į augintinį gali priklausyti ir nuo paties augintinio. Jei šis yra dresuotas, išauklėtas, nedidelis, į jį gali būti žiūrima palankiau nei į jauną ar didelį augintinį. Mažiausiai, ką gali padaryti nuomininkas, kad įtikintų būsto savininką įsileisti augintinį, – tai su juo supažindinti.
O jei nuomininkas anksčiau sėkmingai nuomojosi būstą ir gyveno jame su augintiniu, NT ekspertas rekomendavo su naujuoju šeimininku pasidalyti buvusio nuomotojo kontaktais. Tai, anot jo, galėtų nuraminti abejojantį būsto savininką.
M. Čiulada pasakojo, kad būsto ieškantys augintinių šeimininkai net griebiasi gudrybės – būsto paiešką pradeda, kai rinka ramesnė ir nuomotojai tampa nuolaidesni.
„Nuomos rinka yra sezoniška – ji labai aktyvi rudens pradžioje, jam įsibėgėjus, o žiemą, gruodžio pabaigoje, sausį, vasarį, yra aktyvumo dugne. Tuo metu kainos šiek tiek krinta, ir nuomininkas pradeda diktuoti sąlygas. Pastebime, kad būtent tuo metu ir aktyvėja nuomininkai, turintys naminių gyvūnų, nes savininkai būna sukalbamesni, su jais lengviau susitarti“, – aiškino „Ober Haus“ ekspertas.
Kadangi augintinį galima nuslėpti, sąlyga, kad naminio gyvūno nuomojame būste negali būti, perkeliama į sutartis. „Jeigu neperkeli – kaltink save“, – tikino M. Čiulada.
Svarbiausia – raštiški susitarimai
K. Lukaševičiūtė mano, kad sprendimo būdų, tenkinančių abi šalis – tiek nuomotoją, tiek nuomininką su gyvūnu – tikrai yra. „Visų pirma, reikia atkreipti dėmesį į sutartis, sudaromas tarp nuomininko bei nuomotojo. Siekdamas apsaugoti savo turtą ne tik nuo keturkojų, savininkas turėtų tai aiškiai apsibrėžti ne žodiniu, o rašytiniu susitarimu – kokia yra piniginė baldų, buitinės technikos ir kitų daiktų vertė. Nuomininkui padarius žalą, tampa paprasta ją ištaisyti“, – aiškino ji.
M. Čiulada patvirtino, kad kartu su nuomos sutartimis pasirašomi priėmimo-perdavimo aktai, kuriuose įvertinama inventoriaus būklė, gali būti nurodyta kaina. Tuomet, kurį nors namų daiktą apgadinus, abiem šalims būna paprasčiau susitarti dėl žalos atlyginimo. Jis taip pat pažymėjo, kad įsileisdami į būstą gyventoją su augintiniu nuomotojai paprastai paprašo šiek tiek didesnės nuomos kainos. Tada ir užstatas, kuris paliekamas savininkui kaip garantas, būna didesnis – ne vieno mėnesio, o dviejų ar trijų.
Dar vienas būdas, išsprendžiantis daugumą klausimų nuomojant būstą, kaip sakė K. Lukaševičiūtė, – draudimas. Ji patarė skirti dėmesio ne tik nekilnojamajam, bet ir kilnojamajam turtui. Tokiu atveju padaryta žala kompensuojama be didelių tarpusavio ginčų.
Vis dėlto, kaip pabrėžė M. Čiulada, neigiamų pasekmių dėl būste gyvenusio augintinio gali būti net tuomet, kai jis tiesioginės žalos nepadarė. „Yra atvirų savininkų, kurie sutinka įsileisti augintinį, nemato čia problemų, nes, pavyzdžiui, interjeras nėra išpuoselėtas, o ir apskritai nemato problemų, jei vėliau rastų šuns plauką. Bet taip pat reikia turėti omenyje, kad vienas nuomininkas išeis, o naujas nuomininkas, pavyzdžiui, gali būti alergiškas katėms. Tikrai esu matęs, kai žmogus įeina į švarų, tvarkingą butą ir pasako, kad negali jo išsinuomoti, nes prieš tai čia gyveno katinas – alergiškas žmogus tai iš karto jaučia“, – pasakojo pašnekovas.
Biurų nuomotojai turėtų keistis
Nuomotojų sąlygos augintinių savininkų atžvilgiu neretai nepalankios ir biuruose. Tiesa, dar nėra ir daug darboviečių, kuriose būtų priimta atsivesti savo keturkojį.
„INREAL grupės“ Nuomos skyriaus vadovas Robertas Puidokas pažymėjo, kad gyvūnai biuruose dabar sutinkami kur kas dažniau nei prieš penkerius ar daugiau metų.
„Jie sukuria artimesnę namams atmosferą ir tampa dalimi kai kurių bendrovių korporatyvinės kultūros. Gyvūnai ypač mėgstami kūrybinio, startuolių tipo įmonių biuruose. Neretai į verslo centrų taisykles būna įtraukti punktai, draudžiantys atsivesti gyvūnus, tačiau realybė rodo, kad laikas tas taisykles koreguoti įvedant saugiklius ir nuomininkų atsakomybę už galimai padaromą žalą. Žinoma, jeigu būtų skundų kitų nuomininkų, verslo centro savininkas ar valdytojas privalėtų reaguoti. Tačiau ar tų skundų atsiras, iš esmės priklauso nuo gyvūno socialumo, dresūros ir jo šeimininko“, – sakė pašnekovas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą