Ką mums pasakysi, barsuk?

Ką mums pasakysi, barsuk?

Kažkur toli girioje gyvena barsukas - nei mažas nei labai didelis, ne pats spalvingiausias ir akin krentantis. Mažai kas jį pažįsta ir yra matęs, nes susipažinti su juo sunku - jis aktyvus naktį, nėra dažnas, beveik pusę metų miega savo urve ir girioje nepasirodo. Bent kartą metuose apie barsuką mes kalbame labai daug ir juo tikime, aukštiname nepaprastus jo sugebėjimus. Tačiau apie viską - iš eilės.

Mūsų gamtoje gyvūnų, įmingančių visai žiemai, nėra daug. Barsukas iš jų - stambiausias, nes meškos, jeigu ir pasirodo, tai vargu ar mūsų giriose lieka žiemoti - bent jau tokių žinių neturime. Tiesa, taip buvę ne visada, nes prieš 150 metų garsus rusų medžioklės populiarintojas L. Sabaniejevas, pateikdamas duomenis apie žvėrių (medžiojamųjų, žinoma) fenologiją, pažymi, kad „...meškos Lietuvoje irštvas palieka kove...“. Taigi, kažkada ir meškos Lietuvoje žiemą miegodavo, sako, kad jų pranašystėmis taip pat tikėta. Dabar visa garbė išpranašauti antrąją žiemos pusę ir žiemos baigtį lemta barsukui.

Kasmet apie tai kalbame, bet kaskart turime pasitikrinti, ar vienodai suprasime jo rodomus ženklus. Visų pirma, nuo seno kalbama, kad rudenį poilsio atsigulęs ir įmigęs žvėriukas miega gulėdamas ant vieno šono. Pusiaužiemio dieną, taigi - sausio 25-ąją, jis prabunda ir išlenda apsižvalgyti. Jeigu šviečia saulė ir barsukas mato savo šešėlį, nusprendžia, kad žiema būsianti dar ilga, todėl grįžta atgal į guolį ir gulasi ant kito šono - miegoti teks ilgai. Žmonės sako, kad tokią dieną „barsukas apsivertė“. Jeigu diena būna apniukusi ir šešėlio nesimato, grįžęs migin barsukas gulasi ant to paties šono - žiemos nedaug belikę, nėra ko vargintis.

Kaip pamatyti barsuką vidury žiemos ir dar tuo metu, kai jis palieka savo urvą trumpam apsižvalgymui? O, to daryti nereikia - juk ir mes patys matome: apniukę ar plieskia saulė. Lietuva - didelė šalis, todėl nėra vieno tokio barsuko, kuris praneštų apie visai Lietuvai teksiančią žiemą. Mes turime padėti barsukui, patys žvalgytis ir nustatyti, ką jis galėjo pranešti.

Kai kas sako, kad barsuku tikėti negalima - tik pamanykit, kažkoks žvėriūkštis, žiemą miegantis urve ir apie orus nieko neišmanantis! Ką jis gali pranešti? Iš tikro, iš barsuko negalime norėti per daug, nes viskas priklauso nuo mūsų: jei esame išsaugoję kūrybingumą, jei ką nors pastebime apie save, būtinai prisiminsime ir Pusiaužiemio dieną, ir barsuką. Pavasarį, žibuokliaudami, kada nors prisiminsime tą seniai buvusią dieną ir galėsime pasakyti: barsukas buvo teisus, ar ne.

Kol dar nežinome, ką šiandien pasakys ir parodys barsukas, mes tikrai norėtume žinoti viską apie žiemą. Iš tikro, šiai žiemai bet kuriuo atveju teks mažiau šalčio ir sniego - tam neužteks laiko. O žiema sausyje turėtų būti pakankamai vėsi, bet ne šalta, vargu ar dažnai regėsime didesnį kaip 20 laipsnių šaltį. Vasaris turėtų būti žiemiškas, taigi - dar šaltas ir snieguotas. Tačiau ką nors apie jį vargu ar pasakytų net barsukas. Jeigu mokėtų kalbėti...

Pusiaužiemį diena ilgesnė jau visa valanda ir dešimčia minučių. Net ir šaltą dieną saulutė šildo maloniai, pastogėse ima formuotis varvekliai. Sušilę saulutėje dieną linksmai čiauška kiemo žvirbliai, pinksi zylės, o vakarais ūbauja naminės pelėdos. Pusiaužiemis pradeda skaičiuoti antrąją žiemos pusę...

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder