Palyginti su laukiniais šunimis, vilkais, naminiai šunys kur kas dažniau loja, o staugia tik retkarčiais. Šunų šeimoje staugimas yra tam tikra bendravimo forma. Tai gali būti vienišo, izoliuoto šuns vienatvės išraiška arba kita socialinė funkcija.
Pavyzdžiui, vilkai staugia kviesdami gaują draugėn, taip pat stiprindami gaujos identitetą. Išgirdę staugiantį savo gaujos narį, kiti vilkai pradeda staugti kartu.
Dažniausiai staugimas - ištęstas garsas, iš pradžių galintis skambėti kiek aukščiau, o vėliau pereinantis į pagrindinį, žemesnį, toną, pabaigoje tampantis dar žemesnis. Jo skambesys žmogaus ausiai dažniausiai atrodo graudus, sodrus ir ilgesingas, tačiau šunų šeimos atstovams staugti, rodos, patinka. Gal todėl žmonės įsivaizduoja, kad staugiantys šunys ar vilkai - lyg savita muzikinės improvizacijos sesija.
Moksliniai tyrimai atskleidė, kad šunys turi klausos jausmą. Vilkų staugimo įrašai parodė, kad kiekvienas vilkas šiek tiek pakeičia savo staugimo toną, kai į jų "chorą" įsilieja naujų narių. Nė vienas vilkas nenori skambėti panašiai kaip kuris nors kitas "choristas".
Štai kodėl vilkas, staugiantis kartu su dainuojančiais žmonėmis, iškart išsiskiria - jis sąmoningai nesistengia atkartoti kitų balsų ir mėgaujasi išsiskiriančiu savo staugimo garsu. Dažniausiai šunis kaukti skatina muzika, atliekama pučiamaisiais instrumentais, pavyzdžiui, klarnetu ar saksofonu. Kartais šunys mėgsta pritarti smuiku ar net žmogaus balsu ilgai tęsiamai gaidai. Šunims tai primena kaukimą ir jie mano privalantys kaukti kartu. Daugelio ekspertų manymu, šunys "kurdami muziką" nededa pastangų, priešingai nei žmonės, kurie, pavyzdžiui, dainuoja ar groja pianinu dėl tam tikros estetinės patirties. Vis dėlto yra duomenų apie šunis, kurie turi tam tikrą išskirtinį muzikinį skonį. Buldogo Dano šeimininko George Robinson Sinclair - Herefordo katedros Londone vargonininko - draugas kompozitorius seras Edwardas Williamas Elgaras jautė ypatingą simpatiją šiam šuneliui, mat, jo nuomone, jis turėjo puikų muzikinį skonį. Šuo Danas dažnai dalyvaudavo choro repeticijose kartu su savo šeimininku ir urgzdavo ant choristų, nepataikančių į toną.
Kompozitorius Richardas Wagneris taip pat vertino šunų muzikinius gebėjimus. Jis netgi pastatė šuneliui suoliuką savo dirbtuvėse. Paskambinęs parašyto muzikinio kūrinio dalis jis stebėdavo klusniai šalia tupinčio šuns reakciją. Atsižvelgdamas, kaip į muziką reaguodavo augintinis, jis melodiją modifikuodavo. R.Wagneris pastebėjo, kad šunelio, vardu Pepsis, atsakas priklausydavo nuo melodijos muzikos rakto.
Tyrimai iš tikrųjų patvirtina, kad šunys skirtingai reaguoja į įvairius muzikos tipus. Psichologė Deborah Wells vienos gyvūnų prieglaudos šuneliams paleido skirtingą muziką ir stebėjo šunų elgesį. Šunims buvo leidžiama popmuzika (Britney Spears, Robbie Williamso, Vivaldžio "Keturi metų laikai", Bethoveno "Odė džiaugsmui") ir sunkiojo metalo grupių (pavyzdžiui, "Metallica") kūriniai. Taip pat šunys klausėsi ir žmonių pokalbių bei tam tikrą laiką praleido visiškoje tyloje.
Šunų elgesys pagal tai, kokios muzikos jie buvo priversti klausytis, iš tiesų skyrėsi. Kai mokslininkai paleido sunkųjį metalą, šie susijaudino ir lojo. Klausydamiesi popmuzikos ar žmonių pokalbio elgėsi visiškai įprastai, nebuvo pastebėta kokių nors išskirtinių elgesio bruožų. Klasikinė muzika, rodos, šunims sukėlė raminamąjį efektą: jie lojo mažiau nei paprastai, dažnai priguldavo ar tupėdavo vienoje vietoje.
lrt.lt
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą