Pasaulyje yra daugiau nei 200 pelėdų rūšių, tačiau Lietuvoje gyvena 12: didysis apuokas, baltoji, laplandinė, uralinė, naminė, raiboji, balinė pelėda, mažasis apuokas, lututė, pelėdikė, apuokėlis ir žvirblinė pelėda.
Penkios jų yra nykstančios ir įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą - tai didysis apuokas, balinė pelėda, lututė, pelėdikė ir žvirblinė pelėda.
Želvos girininkijos miškuose pastebėtos trys pelėdų rūšys: naminė pelėda, mažasis apuokas ir gana reta, į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta žvirblinė pelėda.
Žvirblinė pelėda, Kęstučio Jarmalavičiaus tvirtinimu, gyvena Laumėnų miške, bet yra aktyvi švintant, dieną.
Mes klausysimės naminių pelėdų, kurios yra aktyvios naktį.
Naminė pelėda yra 30-50 cm dydžio, atstumas tarp išskleistų sparnų gali būti nuo 80 cm iki metro, bet sveria ji ne daugiau nei 500 gramų. Kūno spalva gana įvairi: nugara marga, išmarginta išilginėmis ir skersinėmis dėmėmis, apačia - balsva. Pelėdos kojos plunksnuotos, snapas gelsvas, nagai juodi.
Šis jų apdaras nesikeičia ištisus metus. Pelėdų plunksnos purios, minkštos, todėl jos skraido beveik be jokio garso.
Pelėdos turi labai geras akis ir klausą. Jos gali išgirsti auką, judančią po sniegu, bei medžioti visiškoje tamsoje.
Pelėdos maitinasi daugiausia pelėmis. Turėdamos gerą klausą ir aštrius nagus, pelę iš po sniego, jei jis nesušalęs, sugeba išsitraukti iš gero pusmetrio gylio.
Mėgsta nedidelius miškus
Naminės pelėdos gyvena senų lapuočių medžių drevėse. Bet gali lizdus susinešti ir į uoksus, pušyse iškaltus meletų, kurių Želvos girininkijos miškuose taip pat nemažai.
Štai kodėl miškininkai miškuose palieka ir saugo senus drevėtus medžius. „Kirtavietėse stengiamės palikti kuo daugiau biologinės įvairovės medžių, ypač žiūrime, kad nenukirstume tokio medžio, kuriame yra uoksas“, - akcentavo Želvos girininkas Gintautas Povylius.
Naminės pelėdos nėra labai jautrios trikdžiams, jos gyvena ne tik miškuose - ir arčiau žmogaus: apleistuose pastatuose, parkuose, kapinėse.
Kadangi pelės dažniau gyvena pamiškėse, laukuose, tad ir pelėdos labiau mėgsta nedidelius miškelius, jų pakraščius. Nedideli Želvos girininkijos miškai, įsikūrę ant kalvų, kalvelių, apsupti upelių, joms labai tinka.
Želvos girininko pavaduotojas Kęstutis Jarmalavičius, kuris stebi ne tik pelėdas - visus girininkijos miškuose gyvenančius paukščius, tvirtina, kad pelėdų gyvena beveik visuose miškuose. Jei naktis ne vėjuota, ypač jei būna atodrėkis, tuoktuvių metu jas visada galima išgirsti.
Tačiau mes jų klausyti tikriausiai važiuosime į Virkščių, Felinkos ir Medinių miškus. Gali būti, kad dar prie Lyduokių dvaro parko bei Lyduokių kapinių.
Visi miškai, kuriuose klausysimės pelėdų, yra mišrūs, juose daugiau lapuočių nei spygliuočių. Svarbiausia, juose yra palikta nemažai uoksinių, senų medžių.
Felinkos miške yra daug tokių pavienių ir saugomų medžių. Čia auga 3 šimtamečiai uosiai ir net 7 šimto ir daugiau metų sulaukę ąžuolai, šimto metų maumedis. Čia yra ir garsusis Felinkos ąžuolas, gamtos paminklas, kurio skersmuo - 1,6 metro, aukštis - 15 metrų.
Be to, šiame miške yra kelios kertinės miško buveinės, kuriose nevykdoma jokia ūkinė veikla, jose yra raguvų, senų medžių, virtuolių.
Trys šimtamečiai uosiai, kurie saugomi kaip unikalūs pavieniai medžiai, yra ir Medinių miške.
Klausydami pelėdų, išgirsite upelių Siesarties, Šešuolos kalbėjimą, Virkščių užtvankos bangų plakimą, elektrinės ant Siesarties šniokštimą.
Ūbavimas - tai tuoktuvės
Lietuvoje naminės pelėdos į būsimas perėjimo vietas grįžta sausį ir vasarį.
Tik grįžusios naktimis ima ūbauti. Pelėdų ūbavimas reiškia jų tuoktuves. Ūbauja tik patinėliai. Taip jie skelbia savo teritoriją, į kurią kitam nedera įskristi. Ar pelėdų patinėliai kovoja dėl patelių taip kaip tetervinai ar kurtiniai, paukščių stebėtojas, Želvos girininko pavaduotojas K.Jarmalavičius negali pasakyti, nes pelėdos - naktiniai paukščiai. Tačiau ūbaujant vienoje vietoje du, tris ir daugiau patinėlių jis tvirtina girdėjęs ne kartą.
Pelėdos poruojasi kartą - visam gyvenimui.
Perėti jos pradeda vasario mėnesį, kai būna dar labai šalta. Paprastai patelė deda tris-šešis kiaušinius, kuriuos peri apie trisdešimt dienų.
Kadangi įprastai dar būna šalta, patelė, kad neužšaldytų kiaušinių, nė minutės nepalieka lizdo. Maisto jai atneša patinėlis.
Maitinti šeimyną jam tenka ir vėliau, kai išsirita pirmieji pelėdžiukai.
Pelėda perėti pradeda sudėjusi pirmą kiaušinį. Jei jų būna šeši, paskutinis išsilukštena po savaitės.
Tačiau dažnai paskutiniai pelėdžiukai neišgyvena, juos nukonkuruoja vyresnieji. „Tik labai gerais metais, kai būna pakankamai maisto, išgyvena visi jaunikliai“, - sakė Kęstutis.
Naudingi miškui
„Paukščiai yra miškų gyvybė, grožis ir sveikata. Jie ne tik nekenkia, bet ir padeda - lesa įvairius vabzdžius, jų lervas, peles, kurmius, kitus smulkius graužikus. Pelės, pavyzdžiui, labai mėgsta mažus ąžuoliukus. Ąžuolynus nuo žvėrių mes saugome įvairiomis priemonėmis, nuo pelių nėra jokios apsaugos. Bet kadangi jas gaudo pelėdos, galima sakyti, jos padeda mums išauginti ąžuolynus“, - sakė Ukmergės miškų urėdas Vigantas Kraujalis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą