Albinosai - dievų ar šėtono įsikūnijimas?

Baltų varnų aptinkama tarp daugelio gyvūnų rūšių. Pavadinimas „albinosas“ kilo iš lotynų kalbos žodžio „albeus“, kuris reiškia „baltas“.

Saulė - priešas

Genas, kuris lemia albinizmą, trukdo kūnui gaminti įprastą kiekį pigmento, vadinamo melaninu. Melaninas suteikia spalvą odai, plaukams, akims.

Moksliškai įrodyta, kad yra daug genų, susijusių su albinizmu (ar genų pakitimu). Kad ir kaip būtų, visi pakitimai susiję su melanino gamyba organizme. Melaninas apsaugo odą nuo ultravioletinių spindulių. Individas, turintis albinizmą ir nesisaugodamas saulės, dėl šio pigmento stygiaus gali lengvai „sudegti“. Melanino trūkumas akyse pasireiškia jautrumu šviesai.

Individai, turintys visišką albinizmą (albinosai), paprastai yra šviesiai geltonų arba baltų plaukų ir rausvai baltos odos. Daugelio albinosų akys gali būti raudonos, nes dėl pigmento trūkumo išryškėja kraujagyslės. Žmonėms šis pavyzdys nelabai tinka, nes jų akys yra gana didelės ir pagamina užtektinai pigmento, dėl to neišryškėja kraujagyslės. Visiškai raudonos akys tiesiog nebūdingos žmonėms.

Paprastai albinosai yra tokie pat sveiki kaip ir kiti individai. Daug gyvūnų praranda savo apsauginę maskuotę ir negali pasislėpti nuo juos medžiojančio plėšrūno ar tykoti savo aukos. Todėl albinosams gyvūnams laukinėje gamtoje išlikti yra labai sunku. Didžiausia problema žmogui albinosui yra bendruomenė. Dėl savo išskirtinumo ypač kenčia paaugliai.

Afrika sutinka priešiškai

Albinosų yra ir tarp žmonių. Tiesą pasakius, jų yra nemažai. Mokslininkų vertinimu, Europoje apytiksliai vienas iš 20 tūkst. žmonių yra baltaodis, baltaplaukis rausvo atspalvio akimis - taigi albinosas. Genetikų skaičiavimais, apytiksliai vienas iš 70 žmonių yra albinizmo geno perdavėjas.

Pasaulyje yra vietų, kuriose albinosai aptinkami dar dažniau. Sunku patikėti, tačiau ištyrus 14 292 Nigerijos vaikus paaiškėjo, jog penki iš jų yra tikrų tikriausi albinosai, tai yra vienas iš 3000. Tarp Panamos indėnų genčių tokių vaikų buvo 1 iš 132!

Tokia neordinari išvaizda praeityje sukeldavo labai skirtingas reakcijas - nuo dievinimo ir pagarbos iki visiško atstūmimo. Dar prieš šimtmetį šie baltapūkiai atrodė neįtikėtinai, tad jie sėkmingai dirbdavo klajojančio cirko trupėse.

Afrikos albinosų gyvenimas iki šiol yra labai komplikuotas. Pavyzdžiui, Malavio juodaodžių bendruomenė labai įtariai žvelgia į blyškaus gymio šviesiaplaukius žmones. Jei tamsiaodžių tėvų šeimoje gimsta albinosas - tai didžiulis skausmas visai giminei, nes toks vaikelis laikomas nevisaverčiu.

Tikslas - padėti tokiems pat

Auksinis Afrikos balsas - taip vadinamas dainininkas Salifas Keita iš Malio. Jis - albinosas, tik per plauką išvengęs mirties, nes jo gimtinėje tokie vaikai laikomi blogio pranašais. Tiesiog stebuklas, kaip juodaodžiu turėjęs gimti berniukas išgyveno prietaringoje ir įvairius ritualus propaguojančioje Afrikoje. Kai pasaulį netikėtai išvydo šviesių plaukų, odos ir akių vaikas, šeimą užvaldė baimė, nepasitikėjimas, kilo didžiausių ginčų. Galiausiai vyras liepė nešdintis žmonai iš namų ir pasiimti sūnų išsigimėlį.

Salifui ir jo motinai pasisekė, nes vėliau tėvas apsigalvojo ir priėmė juos. Tai gana retas atvejis, nes dažniausiai Afrikoje, ypač Malyje ar Kamerūne, vos gimę tokie kūdikiai yra nužudomi šeimos narių. Salifas Keita ne tik išgyveno, bet ir įgyvendino savo svajonę dainuoti, išgarsėjo ir dabar renka pinigus naujai ligoninei Malyje statyti. Čia visiems albinosams bus teikiama kvalifikuota pagalba.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"