"Neužmirštuolė - tai panieka žuvusiesiems, tai noras trinti Tautos istorinę atmintį." "Neužmirštuolės negali pakęsti būtent tie, kas nekenčia Laisvės." "Neleiskime išstumti tautinių Lietuvos simbolių." "Kodėl ne vėliava, Gedimino stulpai ir pan.? Why? Fuck you, that's why. Nes reikėjo simbolio, ir taškas. Ir nereikia kaip kalbajobams aiškinti, koks brendas pagal jūsų siauraprotišką supratimą geriausias, ne jūs sprendžiat." "Ar gali suvienyti simbolis, kuris kelia šitiek nesantaikos?
Jau penktus metus prieš Sausio 13-ąją viešojoje erdvėje verda aistros simbolikos tema. Kodėl dalis visuomenės skaudžiai reaguoja į naujai pasiūlytus simbolius, o kita dalis gana agresyviai juos perša? Apie tai pasikalbėjome su istoriku, sąjūdininku dr. Vaciu Vaivada, menininku, kalviu, etnokultūros puoselėtoju Dariumi Viliumi, dailininke ir psichologe Aušra Štūmakariene bei psichoterapeutu dr. Gediminu Navaičiu.
"Nauja karta - naujos formos"
Kokias mintis Jums šiandien kelia aistros dėl Sausio 13-osios simbolių? - paklausėme dr. V. Vaivadą.
Aš suprantu, kad pasikeitė laikmetis. Pasikeitė žmonių karta. Kiekviena karta nori turėti savo simbolius ir ieško naujų formų. Gaila, kad ieškojimas kartais vyksta karštosiomis, pasiūlomi dirbtiniai dalykai, jie primetami kaip privaloma mada...
"Aš prisimenu, kodėl esame laisvi." Nauja karta deklaravo gražų dalyką. Bet toji gėlė sukėlė dviprasmiškas reakcijas.
Neužmirštuolė yra graži gėlė, ir suprantu, jog norėta, kad ji jungtų - "Aš neužmiršau", tačiau nebuvo pagalvota, kad ji gali įgauti kitokią prasmę, kad gali kelti neigiamą reakciją dėl asociacijų su sovietiniu laikotarpiu.
Panašiai kaip Georgijaus juostelė?
Taip - juk Georgijaus juostelė turėjo kitą prasmę. Dabar šis simbolis irgi veikia organizuotai, tačiau mes matome, kad jis vienija žmones, kurie deklaruoja kitus dalykus, ir atitinkamai į ją reaguojame.
Akivaizdu, kad bendri tautos simboliai, susiformavę per šimtmečius, suvokiami emociškai, asmeniškai, bet jų ir nesiūlyta atmesti.
Yra dienų, įvykių, turinčių išskirtinę reikšmę, ir tomis dienomis, manau, reikėtų remtis į simbolius, turinčius tiesioginę nuorodą į valstybę. Tie simboliai yra Trispalvė, Vytis, Gediminaičių stulpai. Jie rodo tiesioginę sąsają su šventės esme. Ar reikia atskirų palydovinių simbolių? Man - ne. Žinoma, kas nori, gali segėti neužmirštuolę ir tuo pasakyti, kad nepamiršo, bet daug svarbiau, jei tą pasakysime susibūrę, pabuvę kartu ir sugriaudami tarpusavio susvetimėjimą.
"Neteršime svetimkūniais"
Dariau, ar Jūsų neliūdina, kad po 27 metų laisvės žmonės gali susipykti dėl jos vaizdinio simbolio, emblemos?
Pyktis žmogui ne draugas. Nėra gerai, bet tai tik emocija. Reikia tai išmintingai suprasti ir neprisidėti prie šio energinio nuotėkio savo liūdesiu, nes liūdesys ir reagavimas į kitų emocijas vis ton pačion nedarnos pusėn veda. O su tais simboliais... Vaizduodamas bet kurią formą, atlikėjas joje palieka mintį, kodą... Kylančios emocijos dėl neužmirštuolės aiškiai rodo, kad šiame simbolyje yra kažko neigiamo mūsų tautiniam vientisumui.
Nekreipdami dėmesio į emocijas ir bandydami nuraminti savo pačių protus, galime nesudėtingai atrasti informacijos apie šio ženklo kilmę ir sąsajas su visokiomis jėgomis. Juk niekam neskaudėtų ir, manau, neigiamų emocijų nebūtų, jei atminimui pagerbti būtų buvęs panaudotas mūsų tautai brangus simbolis, - toks kaip Gedimino stulpai ar žvaigždė Aušrinė, ar koks kitas etnomotyvas. Gi pilna gražių išraiškų, pilna simbolių mūsų etnokūryboje, tokių, kurie sėja vienybę, darną, skleidžia šviesą.
Lietuvos dailės akademijoje, Klaipėdos dizaino katedroje, mus mokė "parduoti šūdą"... žinau, ką dėstė ir kaip mokino spalvomis, formomis valdyti žmonių sąmonę. Tad... kartais į emocijas reikia įsiklausyti... deja, tame yra tiesos... Mano bendraminčiai tai supranta, ir savo tautos sąmonės neteršime šiuo svetimkūniu.
Naujo simbolio autorius yra sakęs, kad tiesiog reikėjo tos dienos "brendo".
Kokia simbolika buvo aktuali tą kraupią naktį? Kokius ženkliukus segėjo atlapuose tą naktį žmonės? Daugiau pagarbos ir aiškumo būtų atsiremti į praeitį, nei modernizuoti tautos nuomonę iš kaži kur atklydusiais motyvais.
"Ginčai atspindi bendrą padėtį"
Kas slypi už karštų diskusijų dėl vieno simbolio? Kodėl jis sukelia tokias galingas emocijas? - savo požiūriu paprašėme pasidalinti psichoterapeutą dr. G. Navaitį.
Į šį klausimą galime atsakyti iš toliau pažvelgę į lietuvišką tautinį charakterį. Jį sunku aprašyti, tai ilgas ir sudėtingas uždavinys; šįkart pakaktų pasakyti tiek... Visavertė tauta turi keturis dalykus: dirbančiuosius, prekiaujančiuosius, karius ir jų vadus bei saugančiuosius dvasines vertybes: kunigus, filosofus, inteligentiją etc., kurie padeda tautai suvokti save. Pastaroji grupė jaučiasi atsakinga už tautos dvasinį gyvenimą. Deja, istorijos tėkmėje ji nuolat žūdavo arba prarasdavo įtaką.
Kunigaikščiai elgėsi racionaliai keisdami religijas, kai užimdavo žemes, tačiau tuo jie pašalino žinių sluoksnį, kuris saugojo tautos dvasines nuostatas. To dvasinio sluoksnio praradimas privedė prie to, kad tauta prarado orientaciją, ir visa tai atvedė į Abiejų Tautų Respublikos žlugimą. Nebuvo dvasinio autoriteto, kuris pasakytų, kad tautos dvasinė vertybė yra nepriklausomybės siekis.
Dėl šios priežasties 1940 metais nebuvo pasipriešinimo. Dvasinis principas sustiprėjo Kovo 11-ąją, bet po to vėl matome jo silpnėjimą.
Ir dabar nėra žmonių, kurie galėtų formuluoti tautai dvasinius principus?
Tokių žmonių yra, jų nedaug (jų ir neturi būti daug), bet jie nušalinti nuo valstybinių sprendimų arba yra nusišalinę patys. Šie žmonės yra jautrūs ir sunkiai pakelia viešus pažeminimus, nes kai prabyla apie patriotizmą ir tautos vertybes, tuoj susilaukia žeminančios kritikos.
Kai tokia padėtis, visuomenėje prasideda blaškymasis ir kova dėl menkniekių.
Neužmirštuolių.
Jeigu kam nors patinka prisisegti gėlę, jeigu kas nors mano, kad tai jam padeda prisiminti, - tai pasidžiaukime. Man ši gėlė nekliudo iškelti Trispalvę ir pasipuošti Gediminaičių stulpais ar Vyčio kryžiaus ženklu.
Be reikalo nerimaujame.
Visuomenėje šiandien retai vyksta diskusijos apie idėjas, dažniau apie asmenis arba įvykius, ieškant asmenų, kaltų dėl tų įvykių. Todėl pagrindiniu klausimu tampa, ar legalizuoti kanapes.
Kai nelieka dvasinių orientyrų, tautai primetamas kalbėjimas vien tik apie materialius dalykus, nors dvasinių dalykų nebuvimas kaip tik ir trukdo pasiekti materialią gerovę.
Ginčai dėl simbolio tik atspindi bendrą situaciją. Neverta pasiduoti (kartais ir iš šalies primetamai) diskusijai, kuri nieko nekeičia ir niekur neveda.
Tūkstantmetė patirtis
Ar teisingai suprantu, kad simbolį mes suvokiame intuityviai? - kalbiname psichologę, dailininkę Aušrą Štūmakarienę.
Taip. Pagal K. G. Jungą, emocijas, patirtas reikšmingoje situacijoje, žmogus susieja su vaizdiniu ar daiktu, šis procesas vyksta spontaniškai, apie jį nesusimąstant. Visa informacija kaupiasi pasąmonėje ir ilgainiui virsta savotiška kiekvieno asmeninių simbolių kolekcija.
Be asmeninių, yra ir bendrieji simboliai.
Vadinamieji "kultūriniai simboliai". Tai amžinąsias idėjas bei vertybes žymintys simboliai, kurie formavosi šimtmečiais.
Spėjama, kad kultūriniams simboliams pradžią davė mūsų protėvių troškimas susitapatinti su įvairiais galią ir gyvybę skleidžiančiais objektais - saule ir ugnimi, dangumi ir jo žvaigždėmis, kalnais ir galingais medžiais. Stebėdamas aplinką pirmykštis žmogus matė, jog yra dalykų, kur kas galingesnių už trapią ir mirtingą žmogiškąją būtį. Tai kėlė baimę, o kartu ir pagarbą bei norą gauti šių galių sau. Simbolio reikšmė buvo grindžiama tam tikru būdingu bruožu, o pats simbolis garbinamas, nešiojamas kaip dalis kažko didesnio. Sumedžioto liūto iltis simbolizavo jo galią ir drąsą, nuo kalno viršūnės atsineštas akmuo - tvirtybę ir tikslo pasiekimą.
Ilgainiui šie simboliai transformavosi, darėsi labiau abstraktūs. Štai, pavyzdžiui, ratas laikomas begalybės, dvasingumo simboliu, spiralė - gyvybės, aktyvios visatos modelis, o pentagrama jau 3000 metų naudojama kaip apsauga nuo visokio blogio...
Supratau - verčiau senovinį simbolį sumoderninti, o ne naują siūlyti dalykams, susijusiems su mums reikšminga praeitimi...
Kuo plačiau naudojamas ir kuo geriau atpažįstamas simbolis, tuo jis galingesnis ar, kitaip tariant, tuo labiau esame linkę juo pasitikėti. Vienpusiškas simbolio suvokimas, neatsižvelgiant į jo atsiradimo istoriją, aplinkybes, kelia nesusipratimus. Iš tikrųjų visi simboliai yra daugiasluoksniai, tarsi svogūnai. Po šiais sluoksniais slypi mūsų tėvų, senolių, giminės, šalies etnokultūros ir pagaliau visos žmonijos tūkstantmečius siekianti patirtis, glūdinti mūsų pasąmonės gelmėse.
SIMBOLIŲ KILMĖ
Gediminaičių stulpai
Pasak Lietuvos heraldikos tėvu tituluojamo dr. Edmundo Rimšos, ši geometrinė figūra greičiausiai reiškia pilies vartus. Anot E. Rimšos, iš pradžių tai buvęs Kęstučio dinastijos ženklas, kuris vėliau tapo Trakų kunigaikštystės simboliu. Stulpai yra pavaizduoti 1397 m. Vytauto antspaude - raitelio skydelyje.
Gediminaičių stulpų simbolinę kilmę etnologas Libertas Klimka linkęs sieti su pagoniškąja šventykla: stulpai skirti aukojimui. Taip pat tai galėjo būti "įranga" dangaus šviesuliams stebėti.
Išsamiai apie galimas Stulpų ženklo reikšmes rašo lietuvių etnologas dr. Dainius Razauskas (str. "Gediminaičių stulpai simbolikos požiūriu".
Vytis
Vieną seniausių valstybinių herbų Europoje, Vytį, istorikai kildina iš Lietuvos kunigaikščių portretinių antspaudų. Pagal Europos tradicijas (o jas po krikšto perėmė ir Lietuva) portretiniai antspaudai buvo trijų grupių: stovinčio kario, ant žirgo sėdinčio valdovo ir sėdinčio soste karaliaus (ženklas, kad jo valdos suverenios). Pastarasis - aukščiausias rangas. Vytautas tokį antspaudą turėjo po 1392 m., tapęs tikruoju Lietuvos valdovu. Yra išlikęs XIV a. vid. antspaudas, kuriame matyti ant žirgo sėdintis Algirdas ir stovintis Kęstutis. Padėtis atspindi rangą: pirmasis valdė Vilnių, o antrasis - Trakus. Vytauto valdymo laikais Vytis įsigalėjo kaip visos LDK herbas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą