Ar dirbtinis intelektas pralenks žmonių?

Ar dirbtinis intelektas pralenks žmonių?

Mokslo populiarintojas Frederikas Braunas (Fredric Brown) 1954 metais paskelbė savo trumpiausią vieno puslapio apsakymą „Atsakymas“ apie žmonių ir kompiuterių ateitį. Tai buvo kompiuterių eros pradžia. Dabar kompiuterių yra visur, daugelis be jų neįsivaizduoja gyvenimo. Kaip rašytojas ir nujautė, greita dirbtinio intelekto pažanga po šešiasdešimties metų verčia nuogąstauti mokslininkus, politikus ir etikos specialistus.

Apsakymas prasideda tuo, kaip dešimtys televizijos kamerų filmuoja visų visatos kompiuterių sujungimo į vieną gigantišką tinklą ceremoniją. Kompiuteriai suvienija visas visatos žinias. Sujungimą atlikti patikėta Evui ir Reinui. Įjungęs galaktinio tinklo jungiklį, Evas pasiūlo Reinui užduoti superkompiuteriui pirmąjį klausimą. Šis pasisuko į superkompiuterį ir paklausė: „Ar yra Dievas?“ Galingas balsas nedvejodamas atsakė: „Taip, dabar jau Dievas yra!“ Baimė blykstelėjo Evo veide. Jis griebė jungiklį, norėdamas išjungti superkompiuterį, bet žaibas iš giedro dangaus nutrenkė jį ir išlydė jungiklį.

Tai buvo tik fantastinis apsakymas. O štai geriausio pasaulyje Masačusetso technologijos instituto (JAV) profesorius Setas Loidas (Seth Lloyd) paskelbė visai ne fantastinę formulę, leidžiančią įvertinti visatos superkompiuterio bitų skaičių. Bitas yra informacijos vienetas, kuris atsako į klausimą „taip“ arba „ne“. Šiuolaikiniai kompiuteriai bitus kaupia tranzistoriuose, bet bitą galima taip pat užrašyti fizikinės dalelės, tokios kaip elektronas ar atomas, sukinio būsenoje. Loido formulė aprašo kvantinį kompiuterį, kuriame atomai kaupia informaciją ir atlieka skaičiavimus. Jeigu kompiuteris panaudotų visus visatos atomus, tokio kvantinio superkompiuterio skaičiavimo sparta priklausytų nuo Planko konstantos (fundamentali kvantinės fizikos konstanta), šviesos greičio ir visatos amžiaus. Loidas suskaičiavo, kad mūsų visatos kvantinis superkompiuteris galėtų valdyti milžinišką 1090 bitų informaciją, t.y. trilijoną trilijonų trilijonų trilijonų trilijonų trilijonų trilijonų megabitų (milijono bitų).

Amerikietis Gordonas Mūras (Moore) dar 1965 metų gegužę žurnale „Electronics“ pranašavo, kad mikroelektronikos įrenginių skaičiavimo geba ateinantį dešimtmetį dvigubės maždaug kas dvejus metus. Bet jo pranašystė stebėtinai tiksliai galioja jau 50 metų! Procesoriai dūzgia visur - kompiuteriuose, bepiločiuose skraidymo aparatuose (dronuose), robotuose, Brailio rašto spausdintuvuose, automobiliuose ir kitose technologijose, kurios atsirado dėl Mūro dėsnio numatytos skaičiavimo gebos pažangos. Jeigu automobilių pramonė būtų plėtojusis pagal Mūro dėsnį, 1971 metų gamybos „Volkswagen“ „vabalas“ šiandien galėtų važiuoti 480 tūkst. kilometrų per valandą greičiu ir, sunaudodamas vieną litrą kuro, nuvažiuoti daugiau nei 700 tūkst. kilometrų atstumą. Važinėjimas automobiliu beveik nieko nekainuotų. Nors atrodo, kad Mūro dėsnis jau apie 10 metų negalioja tranzistorių matmenims artėjant prie 10 nanometrų, mikroelektronikos įrenginių skaičiavimo geba stulbinamai didėja.

Nors kvantiniai kompiuteriai dar tik kuriami, dėl nuolat didėjančios skaičiavimo gebos esame dirbtinio intelekto evoliucijos viduryje, kai mokslininkų ir inžinierių pastangomis kompiuteriai galės atlikti užduotis, kurias iki šiol gebėjo atlikti tik žmonės. Jau dabar yra programų, kurios atpažįsta žmonių veidus muitinėse ir sutapatina juos su pasų nuotraukomis arba atpažįsta socialiniuose tinkluose žmones ar objektus fotografijose. Algoritmai moko kompiuterius žaisti vaizdo žaidimus. Vaizdo kamera ir mikroprocesorius, įmontuoti mašinoje, leidžia mašiną savarankiškai vairuoti keliuose. Kompiuteriai sprendžia sudėtingiausius uždavinius, kurių žmogui įveikti nepakaktų gyvenimo.

Kas skiria šiuos kompiuterius nuo to, kuris 1997 metais aplošė šachmatų pasaulio čempioną Garį Kasparovą? Jie mokosi iš bandymų ir klaidų. Naujoji dirbtinio intelekto banga pagrįsta įžvalgomis, įgytomis stebint, kaip gyvulių ir žmonių smegenys mokosi ir analizuoja aplinką. Jos leido teoretikams sukurti mokymosi algoritmus: programą rodyti vaizdui ir priklausomai nuo to, ar jis tiksliai atvaizduoja veidą arba didina žaidimo rezultatą, programos parametrai akimirksniu koreguojami. Toks kompiuterio mokymasis per trilijonus jo ciklų gali leisti jam kai kuriais atvejais pralenkti žmogaus gebėjimus. Be to, algoritmai niekada nebūna išsiblaškę ir pavargę. Jie dieną naktį yra susitelkę tik į skaičiavimą.

Per dešimtmetį ar kitą šie „silpno“ dirbtinio intelekto pavyzdžiai, galintys kopijuoti kai kurias žmonių atliekamas užduotis, paplis visuomenėje. Kompiuterių valdomi automobiliai ir sunkvežimiai taps norma, mūsų bendravimą didelėse parduotuvėse, ligoninėse, gamyklose, įstaigose ir finansinėse institucijose valdys šis silpnas dirbtinis intelektas. Didelis šios pažangos tempas gali sukelti didelę įtampą visuomenėje dėl didėsiančio nedarbo ir nelygybės.

Neaišku, kiek toli esame nuo „stipraus“ dirbtinio intelekto, panašaus į vidutinio žmogaus intelektą (ne tų, kurie atsakinėja į televizijos laidos „Klausimėlis“ klausimus), į intelektą tų, kurie vairuoja automobilius, čiuožia slidėmis nuo kalnų, su kuriais galima pasikalbėti bet kuria tema keliomis kalbomis, kurie supranta, kodėl medžiai auga apvalūs, o ne stačiakampiai. Supratimui, kas yra dirbtinis intelektas, kliudo nesmagus faktas, kad mes gerai nežinome, kas yra intelektas. Dėl šio supratimo stokos nebus aišku, kada bus sukurtas stiprus dirbtinis intelektas. Tačiau ekspertai mano, jog tai įvyks šiame šimtmetyje.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

Sidebar placeholder