Aštuonios žmogaus gyvenimo krizės: kada susiformuoja žmogaus charakteris?

Žmogaus charakteris susiformuoja vaikystėje. Tačiau čia asmenybės tapsmas nesustoja, o keičiasi kiekviename gyvenimo etape. Pasak psichologo E. Eriksono, padariusio vieną didžiausių indėlių į psichoanalizę ir psichologiją apskritai, kiekvienam amžiui, taip pat ir vidutiniam bei pagyvenusiam, būdingos tam tikros emocinės krizės.

Erikas Eriksonas sujungė visus gyvenimo tarpsnius nuo kūdikystės iki senatvės į vieną giją. Anot jo, kiekviena žmogaus gyvenimo stadija turi ne tik silpnąsias, bet ir stipriąsias puses. Nesėkmė vienoje gali būti sėkmingai ištaisyta kitose.

Visa tai labai svarbu suprasti žmonėms, apniktiems įvairių problemų skirtinguose gyvenimo etapuose.

Kaip tampama paranoikais

Ar žmogus pasitiki pačiu savimi ir kitais žmonėmis,priklauso nuo to, kaip juo buvo rūpinamasi vaikystėje.

Mažylis, kurio poreikiai nedelsiant patenkinami, kuris yra myluojamas, imamas ant rankų, su kuriuo žaidžiama ir kalbamasi, jaučia, kad pasaulis yra geras, o žmonės -jautrūs ir paslaugūs.

Toks vaikas užaugęs pasitikės žmonėmis.

Jeigu jis negaus pakankamai švelnumo, meilės ir rūpesčio, tuomet į žmones žvelgs baugščiai ir įtariai. Nepasitikėjimas pasauliu pereis į vėlesnes raidos stadijas.

Kaip tampama neveikliais

1-3 gyvenimo metais vaikas pradeda vaikščioti ir daug judėti. Auga jo intelektas, mažylis pažįsta pasaulį, mokosi kalbėti. Jis mėgaujasi bei didžiuojasi savo naujomis galimybėmis ir bando viską daryti pats.

Tėvams reikėtų suteikti kuo daugiau progų vaikui pasireikšti (išskyrus pavojingą gyvybei veiklą) - taip, kaip jis sugeba. Ir jo neskubinti.

Kai vaikas jaučia, kad pats valdo savo kūną, savo norus, save patį ir savo daiktus, - mezgasi savarankiškumo daigai.

Jeigu suaugusieji visą laiką skubina vaiką arba padaro už jį tai, ką jis nori padaryti pats, - jie augina neryžtingą žmogų.

O jeigu už kiekvieną nesėkmę (išsitepė drabužį, nugriuvo, ką nors sudaužė) dar ir išbara ar nubaudžia, - paauglystėje ir vėlesniais etapais jam bus sunku priimti sprendimą, imtis veiksmo.

Iš kur kyla kaltės jausmas

3-6 metų vaikas jau turi žinių ir įgūdžių. Dabar jis juos tobulina ir prigalvoja naujų. Išradingumas pasireiškia ir kalboje, ir žaidimuose, ir fantazijose.

Jeigu skatinate savo vaikų išmonę ir iniciatyvą, atsakote į gausius jų klausimus, - auginate intelektualią ir kūrybingą asmenybę.

Jeigu nuolat ribojate vaiko veiksmus - "nelakstyk", "nelaipiok", "netrukdyk", "atstok su savo kvailais klausimais", - auginate žmogų, kuris jausis nežinia dėl ko kaltas ir nevertingas.

Kaip išugdomas nevisavertiškumas

6-11 metų vaikui jau "įsijungia" dedukcinis mąstymas. Jis organizuoja žaidimus ir vis labiau domisi, kaip padaryti daiktai, kaip juos galima įgyti, panaudoti.

Kyla entuziazmas daryti naudingus darbus.

Jeigu vaiką pagiriate ir apdovanojate už rezultatus, - auginate sumanų ir tikslo siekiantį žmogų.

Jeigu atžalos darbelius vadinate "makliavone", "terlione", daiktų gadinimu ir pan., - sudarote terpę rastis nevisavertiškumo kompleksui.

Kas aš esu?

12-18 m. paauglys jau sugeba apibendrinti, taigi ima sumuoti žinias apie save kaip apie mokinį, sūnų/dukrą, sportininką, draugą ir kitus socialinius vaidmenis.

Visa tai jis privalo surinkti į visumą, įprasminti, susieti su praeitimi ir suprojektuoti į ateitį.

Tai Eriksonas pavadino psichosocialine identifikacija.

Jeigu jaunuolis sėkmingai susitvarko su šia užduotimi, jis jaučia, kas toks yra, kur yra ir kurlink eina. Tai labiausiai priklauso nuo to, kokia buvo jo raida ankstesnėse stadijose.

Pasitikintis, savarankiškas, sumanus ir jautrus paauglys turi visus šansus sėkmingai identifikuotis kaip asmenybė.

Nepasitikintis, drovus, pilnas kaltės ir nevisavertiškumo jausmo paauglys negali susivokti savyje, nes visi psichosocialiniai vaidmenys supainioti.

Žinoma, tokiam žmogui labai sunku pasirinkti tolesnį gyvenimo kelią.

Kas tokiu atveju gali padėti? Jei tėvams nepavyksta to padaryti, pozityvios įtakos gali turėti kitas paaugliui artimas žmogus (giminaitis, vyresnis draugas) arba psichologas.

Artumas ir vienatvė

Eriksonas į artumo sąvoką sudeda ne tik fizinį artumą, bet ir gebėjimą rūpintis kitu žmogumi, dalytis su juo savimi tuo pat metu nebijant prarasti savojo "aš".

18-41 metų laikotarpį Eriksonas pavadino artumo ir vienatvės periodu. Tai brandos pradžia ir ankstyvieji šeimyninio gyvenimo metai.

Kaip klostosi šis amžiaus tarpsnis, labai priklauso nuo to, kaip sėkmingai žmogus perėjo prieš tai buvusias stadijas.

Deja, ne visada pasiekiame artumo santuokoje arba santykiuose su draugais. Tada mūsų "drauge" tampa vienatvė.

Vienatvė yra būklė žmogaus, kuris neturi su kuo dalytis savo gyvenimu ir kuo rūpintis.

Savianalizės stadija

Yra toks posakis: kai vaikai užauga, tėvams tenka stotis ant savo kojų. Tuo metu mes prarandame užsiėmimus, kurie taip tvirtai mus siejo su vaikais.

40-60 metų tarpsnį Eriksonas vadina žmogiškumo ir savianalizės stadija.

Kalbėdamas apie žmogiškumą (tai, kas bendra žmonėms), Eriksonas turi galvoje žmogaus gebėjimą domėtis kitų likimais (už šeimos ribų), mąstyti apie būsimų kartų gyvenimą, apie būsimą visuomenės ir pasaulio likimą.

Toks domėjimasis nebūtinai susijęs su savo atžalomis. Tuo gali rūpintis kiekvienas, kuris aktyviai suinteresuotas, kad ateityje žmonėms būtų lengviau gyventi ir dirbti.

Tai veda į dvasinį tobulėjimą ir sykiu - į įdomesnį gyvenimą.

Žmogus, kuriam bendrumo su žmonija jausmas nekyla, susikoncentruoja į save. Pagrindiniu jo rūpesčiu tampa savo poreikių patenkinimas. Tai skatina uždarumą, egoizmą ir galiausiai nuveda į vienišą senatvę.

Amžius turi daug reikšmės. Daugelis darbdavių stengiasi suburti jauną personalą. Daugelis vyresniojo amžiaus žmonių labai sunkiai ir įžeidžiai priima palydas į pensiją, ypač kai jos nesavanoriškos.

Tai paaštrina nereikalingumo jausmą ir paskatina nugrimzti į save.

Daugelio psichologinių traumų - kai prarandamas darbas ar susergama - išvengti sunku. Šiuo atveju į pagalbą turėtų ateiti artimieji bei psichologai.

Erikas Homburgeris Eriksonas. Identiškumo paieškos

Eriksonas gimė 1902 m. Danijoje, vaikystę praleido Vokietijoje, paauglystę - keliaudamas po Europą, o suaugęs apsigyveno JAV. Būdamas Amerikos pilietis, Eriksonas tyrinėjo Harvardo studentus, kareivius, dalyvavusius Antrajame pasauliniame kare, civilinės teisės darbuotojus ir kelių genčių indėnus.

Froido studento ir sekėjo Eriksono gyvenimo istorija nepaprasta. Jis buvo nesantuokinis žydės Karlos Abrahamsen ir dano (daugiau informacijos apie tėvą nėra) vaikas.

Karla buvo kilusi iš žinomos žydų šeimos, kurios šaknys - šiaurinėse vokiečių žemėse. Jos tėvas Jozefas prekiavo džiovintais vaisiais Kopenhagoje, broliai Einaras, Nikolajus, Maksas ir Akselis užsiėmė labdara. Jos motina Henrieta mirė, kai Karlai buvo 15 metų.

Karla oficialiai buvo ištekėjusi už Valdemaro Izidoriaus Salomonseno (biržos maklerio), ir vaikas buvo pavadintas Eriku Salomonsenu.

Po kurio laiko ji baigė medicinos sesers studijas, persikėlė į Karlsruhę ir 1904 m. ištekėjo už pediatro Teodoro Homburgerio.

1909 m. Erikas Salomonsenas virto Eriku Homburgeriu, o 1911 m. buvo oficialiai įvaikintas savo patėvio.

Nors Karla išpažino konservatyvųjį judaizmą, moteris išsireikalavo, kad būtų laikomasi žydiškų šeimyninių ritualų, švenčių tradicijų, apsilankymų sinagogoje penktadieniais ir šeštadieniais. Be to, Karla vadovavo Badeno labdaros lygos vietiniam skyriui.

Identiškumo krizės problema labai susijusi su gyvenimiškąja Eriksono patirtimi. Informacija apie biologinį tėvą vaikystėje nuo jo buvo slepiama.

Žydų religinėje mokykloje jį erzindavo dėl išvaizdos - Erikas buvo aukštas žydraakis blondinas. Paprastoje mokykloje šaipėsi dėl tikėjimo.

Jį vis labiau kamavo įtarimas, kad jo tėvas nebuvo žydų kilmės.

1930 m. Erikas Homburgeris vedė kanadietę šokėją ir dailininkę Joan Mowat Serson ir po trejų metų emigravo iš Vienos į JAV. Truputį vėliau emigravo jo seserys. Ruth Hirsch apsigyveno Niujorke, o Ellen Katz - Haife.

4-ojo dešimtmečio pabaigoje Rikas Homburgeris oficialiai pakeitė pavardę į Eriksono (įsivaikinęs patį save - anot jo), išsaugojęs savo buvusią pavardę kaip antrąjį vardą.

Froidas dalijo psichologinę raidą į 5 etapus, Eriksonas - į aštuonis. Eriksonas pervadino "genitalinę stadiją" į "jaunatvę" ir pridėjo dar tris suaugusio žmogaus stadijas.

Eriksonui taip pat priklauso "ego psichologijos" koncepcija, pabrėžianti ego vaidmenį kaip kažko didesnio nei "Idos tarnaitės" (froidistų įsivaizdavimu).

Pagal Eriksoną, būtent ego atsako už gyvenimo organizaciją, už fizinės ir socialinės aplinkos harmoniją,už sveiką asmenybės raidą; tai pasitikėjimo savimi ir savo identiškumo šaltinis.

1950 m. Eriksonas tapo "raganų medžioklės" (makartizmo) auka JAV, nes buvo įtariamas simpatijomis komunistams.

Kai Berklio universiteto profesoriaus buvo pareikalauta pasirašyti lojalumo priesaiką, Eriksonas paliko universitetą, dešimt metų dirbo klinikoje Masačūsetse ir dešimt metų Harvarde.

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder