Atitiko kirvis galvą

Kartą gyveno Meškiukas. Jis nutarė užsidirbti daug pinigų ir ėmė prekiauti kirviais. Iš pradžių žmonės nelabai tuos jo kirvius pirko, mat galvojo, kad šie instrumentai skirti tik malkoms skaldyti. Tada Meškiukas investavo į reklamą ir sukūrė trumpą filmuką, kuriame pavaizduota, kaip smagiai senovės lietuvio kirvis sminga į kito lietuvio buką pakaušį. Dar pasikvietė pro šalį skridusius žąsinus, paprašė, kad ir šie ką nors gražaus apie kirvius pagagentų. Žąsinai Meškiuko reklamą įgarsino taip: "Mus vienija kirviai ir krepšinis, ga ga ga!". Ir kirvių verslo traukinys pajudėjo.

Ėmė Meškiukas savąją kirvių reklamą transliuoti per nacionalinę miško televiziją - nesvarbu, ar vaikiškų filmukų metu, ar tiesiog per krepšinio varžybas. Prekyba suaktyvėjo žvėriškai, azarto pagauti krepšinio aistruoliai kirvius graibstė tiesiog nuo prekystalių, o milijonai Meškiukui tekėjo tiesiai į rankas.

Trynė Meškiukas rankeles ir galvojo, kaip čia padaryti, kad tie besmegeniai sirgaliai dar daugiau jo aštriųjų kirvukų nusipirktų. Ne po vieną, o po du, tris... Sau ir kaimynui... Ir nutarė gudrusis rudanosis, kad ir patys krepšininkai galėtų jo kirvius pareklamuoti: "Juk jie tokie stiprūs! Galėtų šie galiūnai po aikštelę lakstyti po kaklais pasikabinę mano gamybos kirvius! O už tai po varžybų gautų po aštrų kirvuką dovanų - sau ir savo vaikučiams!".

Kaip tarė, taip ir padarė. Krepšininkai žmonės paprasti - ką jiems pakabina, su tuo jie ir laksto... O televizijos sirgaliai tiesiog pašėlo iš laimės - kirvius nuo parduotuvių lentynų šluodavo tiesiog glėbiais. O varžybų metu, ypač jei saviškiai pralaimėdavo, Meškiuko kirvius sirgaliai tučtuojau paleisdavo į darbą. Miške net atsirado nauja patarlė -"atitiko kirvis galvą".

Bet štai vieną dieną išsišokėliai miško sanitarai - lapė Vėsa ir vilkas Matula nei iš šio, nei iš to nutarė uždrausti kirvių reklamą. Anot sanitarų, perskelta galva labai kenkia krepšinio sirgaliaus sveikatai. Be to, atsiranda priklausomybė nuo kirvio smūgio.

Tai išgirdę, kirvių specialistai tik juokėsi, rėkė ir žviegė - "Mes be kirvių nenurimsim". Kiti sirgaliai žygiavo mišku, uodegas vizgino ir skandavo - "Pakelk kirvelį ir prakirsk galvelę!"

Meškiukas irgi ne iš kelmo spirtas - kaipmat susivienijo su kitais nacionaliniais kirvadariais ir ėmė protestuoti. Pareiškė nuo šiol neberemsiąs nei krepšininkų, nei kitų judančių reklamos stendų, jei šie į aikšteles išbėgs nepasikabinę jo kirvukų. Tada krepšinis bankrutuosiąs ir miško gyventojai nebegalėsią patirti malonumo. Pritardami sirgaliai aršiai mosavo išgaląstais kirviais.

Miške kilo baisi panika, riksmas ir staugimas, net vilkas su lape ėmė drebėti.

- Supyks Meškiukas, ir mums šakės, - verkavo Vėsa.

- Ne šakės, o kirvis, - atsiduso vilkas Matula ir pridūrė. - Gal leiskim, lapute kūmute, tiems sirgaliams išsikapoti?

- Tu kaip nori, o aš kovosiu iki galo, - tarė lapė ir išdidžiai pakėlusi uodegą nuėjo miško takeliu.

Nuo to laiko jos niekas daugiau ir nebematė. Tik pelkėje gyvenančios geltonai žaliai raudonos varlės kurkė graudžią pasaką apie kadais miške gyvenusius kirvio ir krepšinio milžinus...

Vyras grįžta namo ir sako žmonai:

- Darbe turiu rimtų problemų.

Žmona švelniu balsu sako:

- Nesijaudink, brangusis ir niekada nesakyk: "Turiu problemų", sakyk: "Mes turime problemų".

- Gerai... Mūsų sekretorė netrukus susilauks mūsų kūdikio...

- Į ką tu pirmiausiai atkreipi dėmesį moteryje?

- Na, pirmiausiai į plaukus, tada į akis, į lūpas, tada į krūtinę, taliją...

- Koks tu romantiškas...

- Neromantiškas. Tiesiog internetas lėtas, lėtai nuotraukas krauna...

- Mama, ar tiesa, kad po mirties mes virsime dulkėmis?

- Taip, - atsako mama.

- Tai po mano lova jau trys lavonai...

Sekmadienio popietė, turtingo Anglijos lordo dvaras. Seras sėdi fotelyje, skaito laikraštį. Įeina tarnas.

- Sere, gal būtų galima įsipilti stiklinę vandens iš grafino?

Lordas, nepakeldamas akių nuo laikraščio:

- Žinoma, Džonai, prašom.

Tarnas įsipila ir išeina su stikline. Po kiek laiko grįžta:

- Sere, gal būtų galima įsipilti dar vieną stiklinę vandens?

- Žinoma, gali įsipilti.

Tarnas vėl įsipila ir išeina. Po kiek laiko vėl grįžta:

- Sere, gal būtų galima įsipilti dar vieną stiklinę vandens?

- Prašau. Tik Džonai, kam tau tiek vandens?

- Gaisras, sere.

- Jonas yra tikras paršas, - verkia Marytė.

- Kodėl? - klausia draugė.

- Išeidamas davė man rožę ir pasakė: "Grįšiu, kai rožė nuvys".

- Na ir kas?"

- Rožė tai dirbtinė!

Važiuoja autobusas, ir vienas keleivis visaip bando išstumti lauk pagyvenusią moteriškę su didelę rankine.

- Ką tu darai, gyvuly?!! Palik moterį ramybėje!!! - šaukia jam kiti keleiviai.

- Čia ne moteris, čia kontrolierė! - paaiškina vyriškis.

- Matai, bjaurybė, dar bando įsikabinti! Per nagus jai duok! - puola patarinėti keleiviai.

Vieną dieną bandomasis triušis pabėga iš savo narvo ir išbėga į gamtą. Pirmą kartą jis paragauja šviežios žolytės. "Na, geras toks skonis", - pagalvoja triušis. Lakstydamas jis sutinką laukinį triušį.

- Klausyk, aš ką tik pabėgau iš laboratorijos, ką jūs, triušiai, veikiat? - sako.

- Mes valgom šviežias morkas iš privačių sklypų, - atsako laukinis triušis.

Taigi jie praleidžia kelias valandas valgydami morkas.

- Ką dar jūs veikiat? - vėl klausia triušis.

- Mes valgom šviežius kopūstus, - atsako jam laukinis triušis. Taigi jie kelias valandas praleidžia valgydami kopūstus.

- Čia yra fantastika! - sako laboratorinis triušis.

- Tai ar pasiliksi su mumis gyventi? - klausia vienas iš laukinių triušių.

- Aš čia smagiai praleidau laiką, bet neliksiu.

- Bet mes manėme, kad čia tau labai patiko... - nustebę sako laukiniai triušiai.

- Čia labai smagu, - atsako triušis, - bet man jau metas grįžti atgal į laboratoriją - žiauriai noriu parūkyti.