Vienos molekulinės patologijos instituto ekspertai teigia sugriovę teoriją, kad paukščių sumanumą lemia daug geležies turinčios nervų ląstelės snape, kurios jaučia Žemės magnetinį lauką, praneša naujienų agentūra AFP.
„Tai tikrai nuvylė. Paslaptis, kaip gyvūnai aptinka magnetinius laukus, tapo dar paslaptingesnė“, – ne vienerius metus trukusius tyrinėjimus apibendrino molekulinės biologijos specialistas Davidas Keaysas.
Jo komanda ląstelių ieškojo naudodama 3D skenerius, o tirtus balandžių snapus supjaustė į 250 tūkst. ploniausių gabalėlių.
Jie nustatė, kad dalėlės, kurios, kaip teigta, lemia balandžių gebėjimą rasti kelią namo, iš tiesų yra makrofagai, tam tikro tipo baltieji kraujo kūneliai, kurie apsaugo paukščius nuo infekcijų, tačiau su smegenimis nėra niekaip susiję.
„Tai nėra lengvai sudirginamos ląstelės ir jos negali sukurti elektrinių signalų, kuriuos galėtų fiksuoti neuronai (smegenų ląstelės) ir taip daryti įtaką balandžių elgesiui“, – teigė tyrėjai.
Be to, šios ląstelės aptinkamos ne tik paukščių snapuose.
Tačiau D. Keaysas pabrėžia, kad šio tyrimo rezultatų nereikėtų laikyti žingsniu atgal.
„Mes atsidūrėme reikiamame kelyje, ieškodami magnetinių ląstelių. Akivaizdu, kad paukščiai ir didžioji dalis kitų gyvūnų rūšių aptinka Žemės magnetinį lauką, taigi jie turi kažkur turėti ląstelių, leidžiančių tai padaryti. Reikia tikėtis, kad dabar mes aptiksime tikrąsias“, – kalbėjo mokslininkas.
Kitos teorijos tvirtina, kad paukščiai taip pat orientuojasi pagal saulės šviesą ir vietovės orientyrus.
Vienas iš pirmojo tyrimo, paskelbto 2000 metais, autorių Guentheris Fleissneris iš Frankfurto universiteto naujojo tyrimo rezultatus sutiko ne itin palankiai.
Jis apkaltino D. Keayso komanda nuoseklumo trūkumu tyrinėjant viršutinio snapo ląsteles, vadinamas juntamaisiais dendritais, kurios esą gali aptikti magnetinį lauką.
„Iš tiesų sunkus darbas rasti geležies turinčius dendritus, taigi visai nestebina tai, kad šie tyrėjai akivaizdžiai juos pražiūrėjo. Tyrimas, atrodo, yra šališkas, nes autoriams priimtinesnis požiūris, kad šie dendritai iš tiesų tėra makrofagai“, – teigė jis.
Naujasis tyrimas skelbiamas britų žurnale „Nature“.
D. Keaysas teigia, kad magnetoreceptorius taip sunku aptikti todėl, kad jie labai maži, greičiausiai 20–40 nanometrų dydžio, be to, gali būti bet kurioje balandžio kūno vietoje.
„Bandyti rasti šiuos magnetoreceptrorius tai tarsi bandyti rasti adatą šieno kupetoje, tarsi bandyti rasti adatą adatų kupetoje“, – teigė jis.
Tačiau jų aptikimas ne tik padėtų įminti seną mįslę, bet ir būtų naudingas medicinai, pridūrė jis.
„Jei mes sužinosime, kaip gamta aptinka magnetinius laukus, galėsime panaudoti šią informaciją dirbtiniams magnetoreceptoriams kurti, kurie galėtų būti pritaikomi ligų, ypač smegenų, gydymui. Manau, kad tam skirsiu visą likusį gyvenimą ir to dar nebus gana“, – atsiduso 36 metų genetikas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą