Taip tuoj įvyks - per rudens lygiadienį. Akimirka, kai naktis taps lygi dienai, bus visai neilga. Jos negalime net pamatyti, nors ir žinom labai tikslų laiką. Ji - kaip ta svajonė - blykstelės ir praeis. Naktis persvers dieną ir toliau ilgės, o mes prisiminsim, kad buvo didysis rudens lūžis ir blykstelėjo viską nulėmusi akimirka.
Rudens lygiadienis, nors yra paprasta akimi ir nepastebimas šviesos lūžis, - labai lemtingas. Po jo lieka dar savaitė maudynėms (jeigu tik turite norą...) ir vaikščiojimui basomis, o po to jau tenka „pereiti“ į kitą būseną - į tikrojo rudens režimą. Mes nenorime ginčytis su gamta, tiesiog sąlygos yra tokios ir nekintamos. Gamtoje joms paklūsta visi.
Galbūt ne viskas priklauso tiesiogiai nuo lygiadienio. Tačiau po jo viskas pasikeičia lyg savaime. Nors smėlingoje Lietuvoje beržų ir liepų lapai gelto visą antrąją vasaros pusę, tik dabar geltona ar švelniai rausva spalva įsiveržia į visą girios lapiją. Ne spalvų keisti atėjo ruduo - jis davė žinią, kad lapai tampa vis mažiau reikalingi, kad greitai jų nereikės medžiams kvėpuoti ir drėgmei garinti. Nereikalingų daiktų gamtoje nebūna, vadinasi, reikia pasipuošti ir - kristi žemėn.
Dar anksti sakyti, ar šis ruduo bus labai spalvingas. Tai priklauso nuo daugelio veiksnių, ypač nuo temperatūros ir drėgmės. Jeigu naktys būna vėsios ir lietus netrunka ilgai, lapai gelsta ir rausta labai dailiai, lygiai. Saulėtomis dienomis spalvingasis ruduo būna be galo gražus. Tačiau mename ne vieną lietingą, vėjuotą rugsėjo pabaigą ir spalį, kai tikrojo spalvoto pasaulio taip ir neišvydome. Kai taip įvyksta, lieka tik atsidusti: šiemet nepavyko, gal pavyks kitąmet?
Dabar - voratinklių meno metas. Taip, yra toks reiškinys, kurį gali stebėti pirmosiomis ryto valandomis, kol rasa kybo vorų tinkluose, o saulė dar žemai. Kažkas neseniai klausė: ką rodo, ką reiškia toks vorų tinklų gausumas? Iš tikro - nieko nereiškia, nes tai įprasta ir dėsninga, taip vyksta kasmet. Gal tik labai nepastabi akis gali jų nematyti kurį nors rudenį, o jau kitą staiga „atrasti“ ir nustebti. Jeigu taip įvyktų - labai gerai, vadinasi, mes esame pastabūs ir dėmesingi. Nors ir ne kasmet.
Kol kas dar groja žiogai - ne taip, kaip liepos gale, bet dar girdimi. Dabar taip mažai paukščių balsų, tad žiogo svirpimas šiltą ramų pusiaudienį yra labai skambus. Jie skardės iki pat spalio galo. Kaip skraidys ir drugiai.
O dabar laukuose (ar matėte?) lyg pilki grumstai juda pempės. Jų pulkai pasklidę po arimus, pradedančius dygti želmenų laukus. Šie tilvikai ten randa daug maisto, ramybę ir neskuba niekur skristi. Tai labai geras pempių sprendimas, nes išskridusios Vakarų Europoje jos taptų kepsniu. Net oficiali statistika teigia, kad kasmet Europoje nušaunama daugiau kaip pusė milijono pempių. Kiek jų taip sunaikinama iš tikrųjų - sunku spėti, bet šis skaičius neabejotinai didesnis. Tegul pempės neskuba, tegul saugios ir ramios gyvena nors iki Kalėdų. Jos gyvos mums labiau reikalingos nei tapusios kepsniu prancūzo virtuvėje.
Selemonas PALTANAVIČIUS, gamtininkas
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą