Paskutinės žiemos sezono dienos priminė, kad žiema tebėra gyva. Tai, ko laukėme trejetą mėnesių, išaušo, mes vėl prisiminėme ne tik šiltuosius rūbus, bet ir slides, ledą, pačiūžas ir kitas žiemos pramogas. Tiesa, slidinėti galima ne visur, tačiau šaltuko teko visiems regionams. Dar vienas svarbus šių šaltųjų dienų akcentas - saulė, kurios Lietuvoje mums tikrai nebūna per daug. Taigi, net ir tokiu oru saulė maloni, viliojanti užuovėjon.
Ramiose vietose, šildant saulutei, geriausiai supranti, kuriame metų laike esi: jos spinduliai šilti, net ir didesniame šaltyje tirpdantys, „graužiantys“ sniegą. Štai net girioje nuo pušų šakų nukaro varvekliai, jų pilnos pastogės. O paukščiai ir žvėrys šią saulės siunčiamą šviesą paverčia sau naudinga šiluma: dabar visi jie skuba sustoti, nutūpti ir nurimti taip, kad saulutė šviestų tiesiai į šoną ir ypač pasiektų tamsius, juodus apdaro plotus, nes jie šilumą priima geriausiai.
Dar vienas svarbus žiemos galybės neigimo ženklas - giesmės. Naktimis jau ūkauja naminės pelėdos, o dar gerokai prieš saulės tekėjimą pragysta didžiosios zylės, saulėtekį sutinka svirpiančios mėlynosios zylės, linksmai šakas barbenantys geniai. Net kovai atgyja, kyla aukštyn į orą. O krankliai švenčia savo vestuves - šaltą saulėtą vidudienį jie nardo ore - vis poromis, po du.
Lapės dar vis švenčia savo vestuves - atrodo, kad rujai būdingas jų „apkvaitimas“ užsitęs, kad jos ieškos savo laimės ir jos vis neras. Tik mūsų negrabiu supratimu galima mąstyti apie bejausmes, sakytum - paprastai „suprojektuotas“ lapių vestuves. Iš tikro, šie žvėrys yra ne tik be galo jautrūs, bet ir ypatingai švelnūs, išrankūs, jaučiantys tai, ko neduota žmogui. Po jų toks pat džiaugsmas ištinka vilkus ir lūšis. Beje, daug kas praneša apie lūšių pėdsakus, rastus tai vienur, tai kitur: gali pasirodyti, kad šių žvėrių yra labai daug. Iš tikrųjų, jų populiacija nors ir pakilo iš „dugno“, kai apie 2000 m. suskaičiuodavome iki 50 lūšių, tačiau manyti, kad jų gausu, yra klaidinga. Gali būti, kad kaip tik prieš rują šie žvėrys keliavo ir savo pėdsakus paliko daug kur. O kad lūšis keliauja, mums išsiaiškinti padėjo laisvėn paleisti siųstuvėliais paženklinti individai - kai kurie jų gyveno ir informaciją mums siuntė pusantrų metų, jų keliai driekėsi per keletą rajonų, per daug miškų masyvų ir miškelių. Antai, Kazlų Rūdos girioje paleista lūšis nukeliavo iki Prienų, perplaukė Nemuną, o po to vėl sugrįžo, kita iš ten pat pasiekė Druskininkus. Pabandykite įsivaizduoti, kiek žmonių juos galėjo sutikti pakeliui, rasti pėdsakus, galbūt - stebėti!
Kovas yra jau paukščių mėnuo - jų grįžimo, giesmių. Šiandien sugrįžusių dar nedaug - galbūt gulbės iš netolimų žiemaviečių, pilkosios žąsys, garsėjančios savo atsparumu šalčiui ir ištikimybe. Tačiau dienos ilgėja, šviesos daugiau. Pakanka pasisukti kitų krypčių vėjams, ir šiluma sugriaus trumpos žiemos triūsus. Tuo mes nesistebėsime.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą