Ką slepia mūsų jūros dugnas?

Baltijos jūra ištyrinėta ne daugiau nei Mėnulis, todėl kaskart, skenuodamas dugną, naras jaučiasi pionierius, kurį intriguoja jūros dugno radiniai. Mokslininkai archeologai, bendradarbiaujantys su narais, siekia palikti visa, ką radę, - nes jūra saugo geriausiai.

Palikti kaip yra

"Mes ieškome povandeninio pasaulio radinių, juos matuojame, apžiūrime, dokumentuojame. Bet ištraukti nesistengiam - tai reikštų juos pasmerkti sunykti", - sakė Klaipėdos universiteto profesorius archeologas Vladas Žulkus.

Pirmiausia atliekami išsamūs tyrimai, iš kokios aplinkos ištrauktas daiktas, nes aplink jį susidaręs kultūrinis sluoksnis: kai laivas dūžta, viskas išsibarsto, kaip griuvus pastatui sausumoje. Nuskendusio laivo iškėlimas yra brangus, ir nors jūros vanduo gerai konservuoja medieną, pastačius jį prie Jūrų muziejaus, po 10-20 metų neliktų nieko. Net mažo laivo korpusui konservuoti reikia statyti specialų pastatą, naudoti brangiausius chemikalus; ir tai užtruktų dešimt metų. Tad, jeigu radinio vieta nesaugi, jis perkeliamas į kitą vietą jūroje.

Štai tokiu laiveliu "Puta" mūsų narai išplaukia į atvirą Baltijos jūrą

Anksčiau ar vėliau - atrasime

"Kasmet atsiranda vienas kitas įdomus "skenduolis". Bene seniausias ir įdomiausias yra tas pirmasis mūsų laivas, aptiktas visiškai negiliai, 2,5-3 metrų gylyje, netoli Šventosios, prie Būtingės. Spėjame, jog tai gali būti XVI amžiaus 23 m ilgio ir 7 m pločio burinis karo laivas - stiprios konstrukcijos, nes bangų gerokai apdaužytas", - sakė mokslininkas.

Kitas archeologams vertingas radinys - medinis laivas, gabenęs geležinkelio bėgius iš Klaipėdos į Liepoją. Pasak rašytinių šaltinių, buvo tiesiamas Liepojos - Vilniaus geležinkelis (tuomet šie miestai priklausė Rusijai, o Klaipėda - Prūsijai), ir Liepojon iš Vokietijos gabeno bėgius. 1870 m. ties Palanga viena barža nuskendo 24 metrų gylyje.

Paskendęs laivas aplink save tarsi sukuria naują civilizaciją ir gyvybės formas

"Jūros dugne gali būti daug paslapčių. Bent jau nuo viduramžių yra žinomi laivų skendimai, audrų ir kitų katastrofų metu. Tad gali būti ir vikingų laivų, nes nuo XVIII a. kuršiai piratavo Baltijos jūrose bei Skandinavijos pakrantėse. Kur jie yra, mes nežinome - gal po smėliu. Anksčiau ar vėliau juos kas nors atras - vertinguosius viduramžių laivus, atplaukdavusius į Klaipėdą su prekėmis arba sudegintus ir nugramzdintus per karus", - profesorius paliko viltį, kad atrasim XVIII amžiuje Baltiją raižiusių barkų, brigų ir škunų liekanas.

Karo katastrofų pėdsakais

"Nardytojai mėgėjai nenardo giliau nei į 30 m gylį, bet mes tyrimų tikslais neriame į 40 m gylį (tilptų 15 aukštų namas)", - sakė PADI nardymo centro "Oktopusas" bendrasavininkis Arūnas Vainora.

Gerai išsilaikiusio vadinamo geležinkelių laivo, nuskendusio apie 1870-uosius metus, fragmentas

"Archeologams didžiausias turtas - prieš 500 metų plaukusių užkariauti mūsų uostų laivų fragmentai. Mums tokie laivo šonkauliai - tik neišvaizdžios lentos. Nebent rastum senovinio laivo pabūklus, todėl vertybė yra gerai išsilaikę II pasaulinio karo laivai - turintys ginkluotę arba dalį jos, atpažįstamus žmonių daiktus, kapitono tiltelį, krosnį.

Mūsų narai aptiko nuskendusį vokiečių karo transportinį laivą "Fuzilierius", 1944 m. su 350 kareivių ir pabėgėlių plaukusį iš Pilau (dabar Kaliningradas) ir pamuštą rusų sviedinių. Žuvo 280 žmonių, išsigelbėjo tik 13. Laivas identifikuotas, jį atpažino dar gyvas keleivis, kuriam anuomet nebuvo nė dvidešimties."

Baltijos jūros gyventoja

Pokalbininkas sutinka, jog paskendę laivai - tai kapinės, bet net jei nuskendo ir daugybė žmonių, laivo liekanose kruta, verda aibė gyvybės formų. Be to, radęs karabiną, portupėją, batus, gali susidaryti vaizdą, kaip vyko mūšis.

Tūkstantmečio atradimas

Senovėje Baltijoje laivai dažniausiai dužo ties Olandų kepure, nes čia plėšikai degino laužus, kurių privilioti laivai sutikdavo žūtį, užplaukę ant akmenų. Bet mūsų narų atradimas - dar senesnis...

Klaipėdos universiteto archeologai atlieka nuodugnius kiekvieno radinio matavimus

"2003 m. mums pavyko netyčia surasti ledynmečio laikų kanjoną. Neregėti kauburiai - buvusi upės delta arba tirpstant ledynui susidariusios moreninės uolienos, kuriose liko ledo atspaudų", - sakė Arūnas Vainora. Viena versijų, kodėl anksčiau niekas jūrlapyje nepažymėjo kanjono - per 10 000 metų po ledynmečio jis galėjo būti užneštas smėliu (kanjono sienos stačios, nenugludintos). Ir didžiuliai uraganai, Ervinas ir Anatolijus, galėjo jį atplauti, o po kito uragano kanjono gali ir neberasti.

Pirmasis žmogus

"Mūsų jūra nėra svetinga: vakarų ar šiaurės vakarų vėjai sudrumsčia pakrantę, neša nešvarius marių vandenis. Stiprus bangavimas, rūkas, šalta tamsa - jautiesi kaip skalbimo mašinoje", - sako pokalbininkas. Bet kai Neptūnas pasigaili, iš gelmių atsiunčia šalto vandens, jis nusistovi ir tada matomumas puikus, atsikleidžia dugno panorama. Kartais pasiseka išvysti palei dugną besiritančius bulvės didumo gintarus.

Jei nusakyčiau kritimo į gelmę pajutimą, tai prilyginčiau skrydžiui parašiutu. Po Baltijos dugną vaikštai it Mėnulio paviršiumi. Ir tai yra adrenalinas, "relaksas", įspūdžiai ir beribė jausmų gama. Skenuoti dugną - stimuliuojantis jausmas, nes tu žinai, kad esi pirmasis žmogus, įžengęs į šią vietą..." - sakė Arūnas.

Ivona ŽIEMYTĖ