„Mano stalo įvaizdis yra lygiai toks pat kaip ir pats stalas. Jis turi aukštį, plotį, gylį, tekstūrą. Viską galiu įsivaizduoti vienu metu. Jis tiesiog neturi spalvos“, – pasakojo vyras.
Jeigu jums sunku mintyse sukurti stalo paveikslą, kuris neturi spalvos – net juodos ar baltos, taip greičiausiai yra todėl, kad jus akina jūsų gebėjimas matyti. Matantieji žmonės juos supantį pasaulį vizualizuoja aptikdami ribas tarp skirtingų bangų ilgių šviesos sričių, kurias matome kaip skirtingas spalvas. P. Gabiasas, kaip dauguma aklųjų, vaizdus kuria naudodamas lietimo pojūtį ir klausydamasis spragsėjimo liežuviu bei baksnojimo lazda aido, kai šie garsai atsimuša nuo jį supančių objektų. Ši technologija vadinama echolokacija.
„Aklieji nuolat mano daugybę vaizdų, jie tiesiog nėra vizualūs“, – lifeslittlemysteries.com pasakojo jis.
Neregys P. Gabiasas – Britų Kolumbijos universiteto psichologijos profesorius, tyrinėjantis percepcinius ir kognityvinius aklumo aspektus. Jo asmeninė ir profesinė patirtis leidžia manyti, kad aklųjų žmonių smegenys sugeba apeiti vizualinės informacijos trūkumą ir randa kitų būdų pasiekti tą patį, gyvybiškai svarbų tikslą – sukurti detalų 3D erdvės žemėlapį.
Smegenų sritis, kuria neurologai laiko „regėjimo“ žieve, nepaliekama tiesiog nyki, ji vaidina esminį vaidmenį aklų žmonių mintyse vykstančio žymėjimo procese.
Reginčiųjų žmonių atveju, vaizdinė informacija visų pirma keliauja į „regėjimo“ žievę, esančią pakaušio skiltyje, užpakalinėje smegenų pusėje. Iš ten, ji keliauja į prietalinę skiltį, kartais vadinamą „Kur?“ sistema“, nes joje generuojamas jaučiamo objekto vietos įsisąmoninimas. Toliau informacija nukreipiama į smilkinio skiltį, taip pat vadinamą „Kas?“ sistema“, nes ji identifikuoja objektą.
Neseniai atliktų smegenų tyrimų rezultatai leidžia manyti, kad aklų žmonių smegenyse veikia tokia pati nervų schema. „Kai aklieji skaito Brailio raštą, naudodami prisilietimą, jutimo duomenys siunčiami ir apdorojami regėjimo žievėje. Naudodami lietimą jie suvokia erdvę. Tai ne vizualus, o erdvinis dalykas“, – aiškino psichologas Mortonas Helleris, Rytų Ilinojaus universitete tyrinėjantis erdvinį pažinimą ir aklumą.
Aklųjų, gerai išmanančių echolokaciją, smegenyse garsinė informacija taip pat keliauja pro regėjimo žievę. Jų smegenys erdviniams žemėlapiams sukurti naudoja aidus. Kartais žemėlapiai tokie detalūs, jog žmonės gali važinėti dviračiais kalnuose, žaisti krepšinį ir saugiai tyrinėti naują aplinką. Praėjusiais metais Kanados tyrėjai nustatė, kad kai akli echolokacijos ekspertai klauso spragtelėjimo liežuviu garso, aidinčio nuo skirtingų objektų, įrašo, jie gali lengvai nustatyti objektus, kurie buvo aplink tuomet, kai įrašas darytas.
Funkciniu magnetinio rezonanso aparatu darytos nuotraukos parodė aktyvumą tose smegenų srityse, kurios siejamos su vizualinės informacijos apdorojimu. Kitais žodžiais tariant, jų smegenų nuotraukos panašios į reginčiųjų žmonių, bandančių identifikuoti nuotraukoje matomą objektą.
Akivaizdu, kad regimųjų kontrastų aptikimas yra tik vienas iš daugelio būdų suvokti realybę. Tačiau bandant įsivaizduoti pasaulį, suvokiamą tik girdint ar liečiant, automatiškai įsivaizduojami atgarsiai ir tekstūros, iš šviesos ir tamsos kontrastų sukuriančios regimąjį paveikslą. Tačiau P. Gabiasas negali įsivaizduoti šviesos ir tamsos. Tad kokie vaizdai gimsta jo galvoje?
„Tiesiog įsivaizduoju stalus. Neturime jokio supratimo, ką mūsų smegenys daro. Mes tiesiog suvokiame – tai ir yra nuostabiausia. Dėl visos šios „psichologizacijos“ tai tapo sunku paaiškinti, tačiau paprasta padaryti. Tu nežinai, kaip suvokti, tu tiesiog tą darai“, – kalbėjo jis.
„Jeigu žinai, kad aklas žmogus žino, kur ant stalo padėti lėkštes, ir žinai, kad aklas žmogus su stalu elgiasi lygiai taip pat, kaip tu, tada darai prielaidą, kad jis stalą įsivaizduoja taip pat, kaip tu. Turi laikytis prielaidos, kad tai, kas yra jo galvoje, yra tas pats, kas yra ir tavojoje“, – pridūrė P. Gabiasas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą