Žmogus - labai ambicinga ir egoistiška būtybė. Įsivaizduoti, kad kas nors, tegu ir senų senovėje, buvo protingesnis ir sumanesnis, - nepakeliama. Galbūt dėl to įvairiose medicinos enciklopedijose ir istorijos knygose iki šiol aiškinama: „Pirmykščiai žmonės mažai kreipė dėmesio į asmeninę higieną, kūno ir būsto švarą. Drabužiai buvo keičiami kartą per gyvenimą, todėl oda būdavo apskretusi, olose prisikaupdavo krūvos nešvarumų ir šiltuoju metų laiku jie smarkiai dvokdavo.“ Kitaip tariant, tikras košmaras. Įdomiausia, kad pagrįstas klausimas „O kaip žmonės tokiomis sąlygomis išvis išgyvendavo?“ taip ir lieka neatsakytas.
Ne žmogus, o titnagas!
O žmogus ne tik išliko, bet dar ir akmens amžiuje (kuris, beje, sudaro 8/9 visos žmonijos istorijos) apgyvendino visus žemynus, išskyrus Antarktidą, ir tapo savotišku „absoliučiu grobuonimi“. Ir tai buvo visai ne opų, ėduonies, sifilio ir raumenų atrofijos kamuojamas utėlėtas žemaūgis debilas, apsivyniojęs dvokiančiais kailiais, kaip galima įsivaizduoti perskaičius pateiktąją citatą. Archeologijos duomenimis, mūsų protėviai atrodė visiškai kitaip. Vidutinis vyrų ūgis - apie 180 cm, moterų - 165-170 cm. Jie beveik nesirgdavo ėduonimi, tikra mūsų laikų rykšte. Su olomis taip pat ne viskas paprasta. Jose būna tamsu, drėgna ir šalta - temperatūra net vasarą neviršija plius šešių laipsnių. Gyventi tiko nebent grotos. O lygumose žmonės statydindavosi didelius, kokybiškus namus - pusiau žemines. Pamatai - iš mamuto kaukolės ir žandikaulių, perdangos - iš jo ilčių. Prastai išdirbti dvokiantys kailiai taip pat yra pramanas. Kaip rodo archeologiniai duomenys, jau prieš dešimtis tūkstančių metų žmonės rengėsi puikiai sukirptais kailiniais kombinezonais, papuoštais diržais su kauliniais antdėklais ir išsiuvinėtais karoliukais. Teigti, kad pirmykštis žmogus buvo nešvarus, kvailas ir nesuprato medicinos, yra mažų mažiausia paika. Juolab visoje Eurazijoje kasmet randama duomenų, patvirtinančių, kad bent jau chirurgija tais laikais buvo aukštumoje.
XX a. viduryje, kai žmogus jau įvaldė atomo energiją ir pradėjo įsisavinti kosmoso erdvę, gydytojai liūdnai konstatavo: „Kaukolės trepanacija kai kada yra būtina. Bet daugeliu atvejų tai patikimas būdas nusiųsti ligonį į aną pasaulį.“ Po 25 metų Lozerio upės slėnyje (Prancūzija) buvo rastos akmens amžiaus žmonių kaukolės su trepanacijos žymėmis. Tuo niekas negalėjo patikėti. Buvo sakoma, kad angos yra ritualinės, kad padarytos po mirties. Bet faktai rodė aiškiai: skylės, padarytos kaukolėje titnago gremžtuku prieš 30 tūkst. metų, užaugdavo. Tai yra pacientas po operacijos gyvendavo, ir dar gana ilgai. Ir, reikia manyti, aktyviai, kitaip tais žiauriais laikais nė nebuvo įmanoma. Tokių kaukolių rasta jau keli šimtai. Statistika rodo, kad akmens amžiuje sėkmingos būdavo 9 iš 10 trepanacijų. Maža to, buvo rasta kaukolė su 7 (!) užgijusiomis skylėmis. Archeologai sugebėjo atkurti akmens amžiaus technologiją. Trepanacija būdavo atliekama gan žiauriai - ne pramušant kaulą, o lėtai gremžiant jo sluoksnius. Toks metodas turėjo ir savų pliusų - nebūdavo pakenkiama galvos smegenų dangalams. Bet buvo ir minusas. Tokia suaugusio žmogaus operacija galėjo trukti iki pusantros valandos. Kaip akmens amžiaus žmonės galėjo tai iškentėti?
Akmens amžiaus anestetikai nepasikeitė
SSRS laikais buvo tirtas Sibiro šamanų fenomenas. Beje, kai kur Sibire šamanai praktikuoja iki šiol. Paaiškėjo įdomių dalykų. Atlikdamas apeigas, šamanas gali ne tik pats patirti transą, bet ir į jį įvesti keletą žmonių iškart. Tas transas būna gilus ir gali trukti keletą parų. Būdamas tokios būsenos, žmogus nejaučia skausmo. Tiesa, toks skausmo malšinimo metodas tinka tik tais atvejais, kai trepanacija atliekama gydant galvos traumas, kraujo išsiliejimo į smegenis pasekmes arba auglius. Psichiškai nesveikiems transas būdavo pavojingas.
Bet šamanai rasdavo išeitį. Kai kuriose akmens amžiaus kapavietėse randama daug kanapių žiedadulkių, aguonų galvučių liekanų ir haliucinogeninių grybų sporų. Taigi šamanas, prieš 30 tūkst. metų prieš operaciją pacientą pagirdęs aguonų nuoviru, mažai kuo skiriasi nuo XX amžiaus gydytojo, leidžiančio ligoniui morfijų. Reikia manyti, kad tokia pati anestezija buvo taikoma ir dilinant dantis titnago grąžtais. Azijoje ir Irano kalnynuose rasti palaikai žmonių, gyvenusių tuo pačiu metu kaip ir mamutų medžiotojai. Trepanacijos atvejų tarp jų mažiau, bet išmuštų dantų kažkodėl daugiau. Atitinkamai tenykščių gydytojų ir šamanų specializacija skyrėsi nuo europiečių. Užtat savo srityje jie pasiekė įspūdingų laimėjimų. Trijų, keturių ir net penkių dantų tilteliai, pagaminti iš dramblio kaulo arba gamtinio asfalto, pritaikyti neįtikėtinai tiksliai. Ir visa tai pagaminta naudojant „primityvius“ akmeninius įrankius!
Akmens amžiaus žmonės išties sirgo rečiau negu mes, bet traumų patirdavo be galo daug. Ne retenybė buvo žmonės, kuriems amputuotos rankos ar net kojos. Mes įsivaizduojame, kad tokie luošiai būdavo išvaromi iš stovyklos ir mirdavo iš bado... Iš tiesų jie gyvendavo jei ir ne laimingai, tai bent tikrai ilgai - iki 60 ar net 70 metų. Jei manote, kad vidutinė akmens amžiaus žmonių gyvenimo trukmė buvo per trumpa, nereikėtų dėl to kaltinti medicinos. Juk net XIX amžius, „garo ir elektros era“, nelabai gali konkuruoti su „laukinių“ pasauliu: dar prieš pusantro šimtmečio vidutinė Žemės gyventojo gyvenimo trukmė siekė vos 38 metus.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą