Gamtos tyrimų centro Entomologijos laboratorijos vyresnioji mokslo darbuotoja Jolanta Rimšaitė sako, kad žiema daugiau kenkia iš Pietų plintančioms gyvūnų rūšims, bet ne mūsų kraštuose įsitvirtinusiems erkėms, uodams. Daugiau nei dabartinės žiemos uodams kenkia pavasarinė sausra. Pasak mokslininkės, suaugėliai kraujasiurbiai uodai žiemą būna neaktyvūs, bet užtenka kilstelėti temperatūrą, tarkime, negyvenamame name, kur jie apsistoja prieš žiemą, ir uodai atkunta. Per žiemą jie tupi ant sienų rūsiuose, namų plyšiuose, tarp akmenų, svarbu, kad nebūtų minusinė temperatūra. Žiema niekaip nepaveiks ir erkių. „Daugiausia erkių gyvena šiaurinėse platumose, Sibire. Jos nėra pietinė rūšis ir mūsų kraštuose erkėms nieko nenutinka“, - sako mokslininkė. Erkių aktyvumo metas paprastai baigiasi vidutinei paros oro temperatūrai nukritus žemiau 5-7 laipsnių šilumos, o tai dažniausiai įvyksta spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje, kartais - gruodį. Žiemą erkės dažniausiai pratūno po daugiamečių žolių šaknimis. Atbunda ir darosi vis aktyvesnės, kai dienomis oras sušyla iki 8-9 laipsnių.
Išgyvens ne tik uodai, erkės, bet ir su klimato kaita ar kitais būdais pas mus patekę mūsų kraštui nebūdingi ir netgi kenksmingi gyviai. Jų kasmet atsiranda naujų. Jau keletą metų vasaros antroje pusėje įvairiose vietose aptinkama svečių iš pietinių Europos šalių - vabzdžių maldininkų. Būdami gana dideli, jie minta kitais vabzdžiais. Artimiausia vieta, kur gyvena maldininkai - Pietų Lenkija. Kadangi šių vabzdžių protrūkiai stebimi nuo 2008 m., mokslininkai linkę manyti, kad formuojasi nauja vietinė vabzdžių populiacija. Pasak entomologės J.Rimšaitės, šiems šiltųjų kraštų gyventojams atšiauresnis mūsų klimatas nėra palankus. Gali iššalti kiaušiniai ir nebus palikuonių, bet, jei yra pakankama sniego paklotė, jie pakelia žemas temperatūras ir prisitaiko. Kol kas gausesnio maldininkų antplūdžio nėra.
Mūsų ekosistemą prieš keliolika metų papildė ir įsitvirtino vapsvavoriai. Šie stambūs, į vapsvas panašūs vorai atklydo iš Pietų Europos. Nežinoma, kad kenktų žmogui. Minta kietasparniais vabzdžiais. Kur kas daugiau nuostolių pridaro prieš maždaug 10-15 metų per trumpą laiką išplitę drugiai - kaštoninės keršakandės. Turbūt kiekvienas matome jau vidurvasarį paruduojančius ir byrančius kaštonų lapus. Tai - keršakandžių darbas. „Keršakandės yra šilumamėgės, bet pas mus puikiai prisitaikė. Žiemoja tarp nukritusių lapų lėliukės stadijos ir gali ištverti žemas temperatūras. Šaltis gali jų šiek tiek apmažinti, bet nesunaikina. Keršakandžių dar nėra invazinių sąrašuose, bet jos sparčiai plinta. Paprasčiausias būdas kovoti su šiais drugiais - surinkti ir sunaikinti visus nukritusius lapus“, - teigia mokslo darbuotoja J.Rimšaitė.
Daržininkus gąsdina vos prieš kelerius metus Lietuvoje atsiradę stambūs oranžinės spalvos invaziniai šliužai - luzitaniniai arionai (luzitaniniais vadinami nuo kilmės regiono Ispanijoje). Šie itin ėdrūs gyviai mėgsta graužti daržoves su minkštais lapais ir sultingais vaisiais. Pasak mokslininkų, luzitaniniai arionai kenkia ne tik žemės ūkiui, jie kelia grėsmę vietinių moliuskų rūšims. „Naujos rūšys atkeliauja ir bando pas mus įsitvirtinti. Sąlygas joms sudaro šiltėjančios žiemos. Kaip jiems pavyks, sunku pasakyti, bet invaziniai kenkėjai sugeba prisitaikyti. Silpnesni išmiršta, o likę darosi dar stipresni“, - sako mokslininkė.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą