Koks buvo tikrasis Drakula?

Koks buvo tikrasis Drakula?

Bamas Stokeris romane „Drakula“ pasaulį iki šių dienų gąsdina istorija apie kraujasiurbį monstrą. Mažai kas galėjo patikėti, kad pagrindinį veikėją įkvėpęs Transilvanijos princas Vladas Smeigikas realybėje buvo kur kas žiauresnis. Taigi kas iš tiesų buvo Vladas Smeigikas? ATN.lt siūlo susipažinti su neeiline žiaurumo istorija.

Vlado (gyvenusio maždaug XV a.) žiaurumas nepamirštamas ir praėjus keliems amžiams po jo mirties. Jis gerdavo žmonių kraują, vadino save Drakula (reiškia – „Drakono sūnus“), o ir pravardė Tepes (liet. Smeigikas) užsitarnauta ne be pagrindo: apie princo pilį visuomet būdavo krūvos ant baslių susmeigtų žmonių kūnų.

Tiesa, nors B.Stokerio Drakula buvo nemirtingas, šis princas mirė iki šiol neatskleistomis aplinkybėmis. Rašytojas, aptikęs Vlado istoriją Britų muziejaus archyvuose, net neabejojo radęs geriausią pagrindą dar tuomet tik planuojamam rašyti siaubo romanui.

Istorijoje (ypač tų laikų, kada rašytinių šaltinių beveik nebuvo) svarbiausia atskirti faktus nuo išgalvotų mitų: žmonės nuo seno kūrė legendas, kuriose gerokai perdėdavo tikruosius įvykius. Tačiau Smeigiko istorijoje jau nėra ko perdėti – jis žiauriai nukankino arba įsakė nužudyti dešimtis tūkstančių žmonių.

Kaip Rumunijos princas ir krikščionybės gynėjas prieš musulmonus, Smeigikas turėjo nemažai įtakingų priešų. Tie priešai ne tik kovėsi su jo kariaunomis, bet ir skleisdavo propagandą. Turbūt jie patys nepagalvojo, tačiau būtent tai ir užtikrino Vlado vietą Europos istorijoje. Jo poelgiai ir žiaurumas taip sukrėtė Europą, kad apie jį buvo sukurta poema, atsidūrusi Gutenbergo spaudoje, praėjus vos 8 metams po pirmosios Biblijos išleidimo, rašo atn.lt.

Siekė tapti šventuoju

Po to, kai pasirodė B.Stokerio „Drakula“ ir kai žmonės sužinojo, kad romanas įkvėptas tikro princo, tai paskatino mokslininkus atlikti išsamesnius tyrimus.

Istorikų aptiktuose dokumentuose paaiškinami Vlado žiaurumo motyvai – jis skelbėsi, kad siekia suvienytos Rumunijos, į kurios reikalus nesikištų nei Vokietija, nei Vengrija, nei kitos tuometinės valstybės. Todėl bandymas įtvirtinti autoritetą dažnai pasiekdavo kraštutinumus.

1456 m. (Šv. Velykų dieną) į savo pilį sukvietė visus kilminguosius. Prabangios vakarienės metu Vladas įsakė išžudyti visus senjorus ir kitus silpnesniuosius. Likusieji buvo nugabenti prie apleistos pilies ir priversti sunkiai dirbti ją restauruodami. Didžioji dauguma žmonių mirė nuo išsekimo, o išgyvenę susmeigti ant baslių. Tačiau ši vakarienė nebuvo vienintelė – kartą į pilį jis sukvietė ir visus, abejojančius jo autoritetu, neva, norėdamas parodyti, koks puikus princas jis yra. Per pokylį, salės durys buvo užrakintos, o svečiai sudeginti gyvi.

Istorikams pavyko nustatyti, kad Smeigikas ėmė valdyti, perėmęs karūną iš tėvo – Vlado Drakulos, kuris valdė nuo 1436 iki 1446. Smeigikas karūnuotas 1456 m. ir valdė iki 1462 m. Jis buvo įšventintas į krikšionišką Drakono ordiną.

Kaip gilus krikščionis, Smeigikas siekė, kad po mirties būtų pripažintas šventuoju. Kai vienas iš vienuolių pasipriešino princo kanonizacijai, Vladas jį tiesiog nužudė.

Nesisekė ir Vlado priešams už Rumunijos ribų. Kai jo tėvas tapo turkų marionete-karaliumi, Vladas su broliu buvo uždaryti kalėjime tam, kad tuometinis karalius nesugalvotų priešintis. Smeigikas turėjo užimti marionetės sostą vėliau, tačiau vietoje to, nusprendė pasipriešinti.

Tapęs karaliumi ir iš savo teritorijos išvaręs turkus, jis prieš priešus ėmė naudoti biologinius ginklus: stipriai sergančius žmones aprengdavo turkais ir siųsdavo į jų stovyklas. Kai turkams pagaliau pavyko kirsti sieną, priartėję prie Smeigiko pilies, jie atrado kelių kvadratinių kilometrų ploto „mišką”, sudarytą tik iš nužudytų turkų kareivių.

Luizianos universiteto mokslininkai apskaičiavo, kad Vladas nukankino bent 40 tūkst. aukų. Jis siekė, kad visi mirtų kuo didesniame skausme. Pavyzdžiui, kai žmogų smeigdavo ant baslio, jo išangę patepdavo aliejumi – taip baslys greičiau perverdavo visą aukos kūną. Tačiau net perdurti žmones dienų dienas kankindavosi agonijoje, kol galiausiai sulaukdavo mirties. Šaltiniuose užfiksuota ir tai, kad Smeigikas neretai vakarieniaudavo gryname ore, šalia baslių su žmonių kūnais.

Kraujas – gyvybės simbolis

Viduramžiais siautę krikščionys iki šiol stebina žiaurumu – Vladas Smeigikas toli gražu nebuvo vienintelis. „Vampyrizmo“ pėdsakai nuveda dar į bibliškąją Paskutinę vakarienę, kurioje Jėzus apaštalams pasiūlo vyno, simbolizuojančio jo kraują. Vienas pagrindinių dalykų, siejančių Eucharistiją ir mitinius vampyrus – kraujo gėrimas, iš kurio individas įgauna gyvybingumo.

Kraujas mituose suteikia ne tik gyvybės, bet ir grožio. XVI a. Vengrijos grafienė Elžbieta (arba „Kruvinoji grafienė“) skelbėsi gerianti kraują tam, kad jos oda išliktų jauna. Renesanso epochoje moterys dažnai naudodavo kraują kaip kosmetikos priemonę veido odai.

Kanibalizmas yra dar vienas simbolis, neva, suteikiantis gyvybės. Istorijoje išskiriami 2-jų tipų kanibalai: vieni, kurie valgė vieną iš savo grupės (ar bendruomenės) narių, kiti – kurie valgė su jais niekaip nesurišto žmogaus kūną (pavyzdžiui, nukauto kareivio ir pan.). Vladas Smeigikas priklausė antrajai grupei. Jis ypač mėgo aukų kraujyje išmirkytą duoną, tačiau niekur neužfiksuota, kad jis taip darė siekdamas gyvybingumo. Tai greičiau buvo simbolis, turėjęs parodyti turkams, kas jų laukia ateityje.

2003 m. BBC paskelbė šokiruojančias antropologų tyrimo išvadas – jie atrado geną, įrodžiusį, kad visi žmonės yra kilę iš kanibalų.

Taigi vampyrų legendos gali būti ne kas kita o alegorijos į iš tiesų egzistavusius monstrus. Turbūt ne ką „geresnius“ nei Vladas Smeigikas ir nepaisiusių tabu prieš kitų žmonių kankinimą ir valgymą.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder