Tačiau kiti mano, kad prietarais tiki žmonės, kurių gyvenimo būdas nenuspėjamas: geologai, muškietininkai, įsilaužėliai, tolimųjų reisų vairuotojai, narsūs lakūnai ir jūreiviai.
Tai per daug vyriškos profesijos. Šie vyrai žaidžia su gyvybe ekstremaliomis sąlygomis, tad jiems atleistinos nedidelės keistenybės ir prietarai.
Būdas prisišaukti sėkmę
Psichoanalitikai, narstydami prietaringų pacientų kaulelius, apgynė ne vieną disertaciją. Ir padarė išvadą, kad prietarai - tai neįtikinamas bandymas suvokti dėsningumus gyvenimo chaose ir apsidrausti nuo nesėkmių, pabeldžiant į medį ar sukryžiuojant pirštus.
Visos prietaringos kvailystės, kurias patyliukais krečia rimti žmonės, turi vieną tikslą - prisišaukti sėkmę ir, pageidautina, jos nebepaleisti.
Kai logiškai neįmanoma paaiškinti išties svarbių dalykų, į galvą lenda visokie nereikšmingi mažmožiai, kuriems galų gale imame priskirti lemiamą reikšmę. Pavyzdžiui, surišai kaklaraištį madingu mazgu - ir reikalai pašlijo. Jūs, žinoma, nekreipiate dėmesio į tokią nesąmonę, jūs - pragmatikas ir realistas. Vėl surišate tokį pat mazgą - ir susipykstate su mylimąja. Na, o trečią kartą, rengdamasis svarbiam susitikimui, pats to nejausdamas rišate kaklaraištį kitaip nei anksčiau...
Taip gimsta asmeniniai prietarai, į kuriuos, pasak psichologų, ypač linkę vyrai. Žinoma, tokiais dalykais nesigiriama, ir ne tik todėl, kad nepatogu, bet dar ir todėl, jog atskleista paslaptis nustos galios.
Apie pasitikėjimą savimi
Mazgų būna įvairių, ne vien kaklaraiščio. Tarkime, jūrinių. Kietais jūriniais mazgais sutvirtinta tiek įvairių su jūra susijusių prietarų, kad be butelio romo nesuprasi.
Ko bijo jūrų vilkai? Nė už ką neatspėsite - rusvaplaukių nekaltų mergelių. Visi žino, kad jos gali nužiūrėti bet ką. Jų ne tik į laivą, bet ir į laivų statyklą neįleisdavo, kaip, beje, moterų apskritai, o kartu ir kiškių, paršelių bei dvasininkų.
Beje, ne tik jūreiviai atsargūs. Kai kurie futbolininkai neįsileidžia į varžybas žmonų ir draugių manydami, kad nužiūrėti gali kiekviena moteris.
Laukinių ritualų ir keisčiausių ženklų šventai laikydavosi praeities jūreiviai. Taip jie stengdavosi atbaidyti pavojų, bangoms svaidant jų medines geldas.
Pačius keisčiausius tabu, manijas ir fobijas tyrė žinoma anglų folkloro rinkėja Margaret Beiker ir parašė knygą "Jūrų folkloras". Ją apstulbino faktas, kad prietarai tapo jūreivių gyvenimo dalimi.
XIX a. blaiviai mąstantys laivų savininkai ne šiaip vykdydavo senovės ritualus, bet ir stengdavosi sušaukti kuo daugiau žmonių, kad visi besisukiojantieji uoste žinotų, jog laivas apdraustas nuo piktųjų jėgų.
Pirmąją vinį į laivo dugną kaldavo per pasagą - laimei. Statant laivą pučiantis vakaris, stiprus potvynis, žuvėdrų (į kurias neva įsikūnija jūreivių sielos) piruetai, mėnulio šviesa ar saulės spindesys pradedant statyti laivą - visi šie požymiai žada daug krovinių, reikiamą gylį po kiliu. Na, o jei bus keičiama ką tik pastatyto laivo konstrukcija - lauk nelaimės.
Žaidimas su likimu
Kadaise vikingai - dideli laivininkystės magijos specialistai - pradėdami statyti laivą aukodavo žmones. Ilgainiui žmonių aukas pakeitė gražus gestas - į laivo šoną daužomas butelis šampano. Batai ar jų formos daiktai atstodavo sėkmę nešančius amuletus.
Į kilį gerai įdėti "laimingų" medžių gabaliukų. Tinka uosis, šermukšnis ar sedula - piktosios dvasios jų negali pakęsti.
Visi žino, kad kaštonas didina laivo greitį, o štai juodasis riešutmedis pritraukia žaibus, todėl iki šiol nenaudojamas Amerikos laivų statyklose.
Katinas kriketo nežaidžia
Kiekviena profesija turi savo pranašingų ženklų, ne vien jūreivių. Lakūnai, tarkim, nesifotografuoja prieš skrydį, išvakarėse nesiuva sagų, išminuotojai niekada sveikindamiesi nespaudžia rankos. Taip jie jaučiasi saugiau.
Psichoanalitikai tai vadina magiškuoju mąstymu. Prancūzų psichiatras daktaras Fransua Labiras tvirtina, kad prietarai turi realų gydomąjį poveikį, suteikia individui iliuziją, kad jis valdo įvykius. Tai susilpnina vidinę įtampą. Pavyzdžiui, vartininkas, prieš varžybas paliesdamas savo vartų skersinius, tiki, kad jie taps neįveikiami.
Juodų kačių atžvilgiu lojalūs nebent kriketo žaidėjai. Jiems pamatyti šį gyvūną prieš varžybas - sėkmė.
Įskilusia beisbolo lazda niekas nežaidžia, naujasis beisbolo sezonas niekada neprasideda penktadienį, o golfo partija - pirmą valandą dienos, nes tai - 13-oji paros valanda.
Lazdomis negalima keistis. Atiduodami ją, atiduodate savo sėkmę. Duoti draugui išmėginti savo lazdą - tas pats, kas moteriai leisti pasimatuoti vestuvinį žiedą (vienas stipriausių blogų ženklų!).
Boksininkai, pasirodo, taip pat gana prietaringi. Prieš dvikovą jie būtinai paspjaudo pirštines kaip žvejys - kirminą. Dėl moterų jie lyg ir neprieštarauja, bet itin akylas vyro žvilgsnis juos trikdo ir erzina.
Vairuotojų prietarai
Jei vairuotojas su kepure, vadinasi, jis nemoka važinėti, kaip tvirtino vienas prityręs lenktynininkas. Dar blogiau, porino jis toliau, sutikti prie vairo skrybėlėtą žmogų, o jei ant jo galvos šiaudinė skrybėlė - sustok ir luktelėk 20 minučių.
Lenktynininkams įlipti į mašiną iš tos pusės, kurioje yra išmetamasis vamzdis, - blogas ženklas. Prieš "Formulės-1" varžybas pilotai elgiasi panašiai kaip lakūnai: nesifotografuoja, nedalija interviu, nekalba apie avarijas ir negiria saugaus važiavimo stiliaus.
Prie priekinio stiklo daugelis prisikabina juos sergėjančius talismanus. Austrų lenktynininkas Aleksas Vurcas avi skirtingos spalvos batus - raudoną ir mėlyną. Jei startuoji trečias - užmiršk pergalę. Dar gerai, jei pavyks likti gyvam.
Į žalios spalvos mašiną tikras lenktynininkas nesės. Beje, ir statistika rodo, kad šios spalvos automobiliai dažniau už kitus patenka į avarijas.
Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą