„Įėjus į ratu išdėstytų akmenų statinio vidų, galima pajusti kitokią garsinę aplinką“, – tvirtina mokslininkas Bruno Fazenda, Salfordo universiteto profesorius.
Kaip teigiama, neolito laikų žmonės, sukūrę šį statinį, galėjo pasijusti kaip dabartiniai modernūs asmenys, įėję į katedrą.
Profesorius su kitais mokslininkais tyrinėjo 5000 metų senumo Stounhendžo akustines savybes. Jie darbavosi ne tik pačiame unikaliame statinyje, bet ir specialiai sukurtoje betoninėje Stounhendžo kopijoje. Tyrinėjimai atskleidžia, kad šiame mįslingame akmenų luitų statinyje yra tokia akustika, kurią bandoma sukurti šiuolaikinėse salėse, kur skaitomos paskaitos ar rengiami renginiai.
Mokslininkai pastatė Stounhendžo kopiją todėl, kad pastarojo originali struktūra jau yra pakitusi.
Tyrėjų komanda abiejuose vietose atliko bandymus su garsais, juos įrašinėjo iš skirtingų statinio vietų ir tyrė garso savybes.
Statinio kopijoje buvo nustatyta, kad reverberacijos laikas yra mažesnis nei sekundė – tokios akustikos yra siekiama kuriant erdves, kuriose, tarkim, skaitomos paskaitos. Reverberacija – tai garso išlikimas uždaroje erdvėje jam nuolatos atsispindint nuo paviršių, kai garso šaltinis nutyla.
„Moderniose katedrose reverberacijos laikas gali būti 10 ir daugiau sekundžių, tačiau koncertų salės yra projektuojamos taip, kad reverberacija jose truktų nuo 2 iki 5 sekundžių“, – tikina B. Fazenda.
Mokslininkai mano, kad Stounhendžo akmenys išsklaido garso bangas, sukurdami reverberaciją. Tai gali sukurti gerą garso kokybę, nepaisant to, kur žmogus stovi.
„Mes nustatėme, kad jei žmogus stovi už akmens ir kalba normaliu balso tonu, jį gali išgirsti žmonės, esantys visiškai kitur“, – tikina profesorius.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą