"Mums visiems šviečia ta pati lempa"

Klaipėdos Prano Domšaičio galerijoje baigė veikti armėnų kilmės tapytojo Serobo Darbiniano kūrinių paroda, kurią organizavo Klaipėdos armėnų bendruomenė VAN. Armėnijoje, Rusijoje ir Nyderlanduose žinomas menininkas Lietuvą vadina savo antrąja tėvyne.

Kaip manote, už ką žmonės vertina jūsų paveikslus?

Aš nežinau, ar vertina. Žinote, jeigu žmogus tapo iš širdies, iš dūšios, jį visi myli. Kiekvienas paveikslas gimsta su įstanga, kaip gimdomas kūdikis. Paveikslai - tai poezija, vaistai sielai.

Menininkas turi pats būti sveikas, kad gydytų kitus...

Kūniškai jis gali būti paliegęs, bet siela jis negali būti Rasputinas. Turi atiduoti savo pozityvią energiją, nes jeigu dalysiesi blogąja, paveikslas gali kitą ir pražudyti. Yra tokių dailininkų, kurių darbuose įžvelgsi šizofrenijos požymių, o kai kurių darbai gali kaboti tik muziejuose, nes namuose žmogus jų neištvertų, neužmigtų. Tarkime, Boscho pabaisos, nors šis dailininkas - įžvalgumo genijus. Nors ir kai kuriuose mano paveiksluose yra, sakyčiau, siurrelistiško realizmo.

Ar jums yra tekę tapyti ypač sunkiomis aplinkybėmis?

Armėnijoje restauravau viduramžių cerkvę, ten buvo sunkumų. Kai norėjau nuvalyti nuo freskų purvą, įžiūrėjau ten autoriaus, gyvenusio prieš aštuonis šimtus metų, paliktus įrašus, kupinus kančios: "Man trūksta maisto ir vandens, negalėjau miegoti, nes visą naktį krebždėjo pelės". Aš pajutau jam gailestį ir užuojautą, tartum pačiam būtų tekę tai patirti.

Kokia tema jums pagrindinė?

Mano tautos skausmas. Aš ne visada noriu tai piešti, nes nenoriu to skausmo ir nelaimių pakartoti ant drobių. Armėnija - ne tik teritorija, tai rojus prie Tigro ir Eufrato upių, biblinė Ievos ir Adomo, Nojaus žemė. Tai žmonijos lopšys, todėl mums ir teko tiek negandų. Kartais savo mintis užrašau, kartais jos ateina per sapną - kaip dvasinė energija. Būna, kol nebaigiu paveikslo, negaliu užmigti, nerimauju, kaip paveikslą pratęsiu rytoj.

Labiausiai man patiko grafikos darbas, kuriame pavaizduota jūsų močiutė - ji tokia panaši į manąją...

Močiutė man papasakojo savo istoriją: kaip ji išgelbėjo mano tėvą nuo turkų vykdyto genocido, bet dar keturiasdešimt giminės žmonių tokia pat pavarde, kaip jos, buvo išžudyta. Močiutės akyse jie sode papjovė dvi jos mažytes dukras, surišę rankas, kad ji tai matytų, bet negalėtų pagelbėti. Atsipeikėjusi ji ėjo naktį ieškoti mano tėvo, jie ilgai slapstėsi. Tai paveikslas apie močiutės kaimą, iš kur ji atėjo ir išrautas jos giminės šaknis.

Ar menininkui būtina išgyventi sukrėtimų, kad sukurtų ką vertingo?

Manau, kad dvasinių išgyvenimų turėtų būti: jeigu debesys nesusitvenks, nebus lietaus.

Ką reiškia moteris jūsų gyvenime?

Moteris - šventas Dievo, žemės ir kosmoso kūrinys. Nieko nėra svarbiau: ji - saulė, kvėpavimas, meilė, vaikai ir tauta, valstybė. Kokia motina, pagimdžiusi vaiką, nori karo? Puiku, kad moterys tampa prezidentėmis.

Kodėl apsistojote Olandijoje?

Todėl, kad menininkui nėra nei sienų, nei ribų, jis kaip tas gandras laksto po žemę. Menininkas reikalingas ne tik savo šaliai - pasauliui ir visiems. Rembrandtas nebuvo tik olandų dailininkas. Leonardas da Vinčis - ne tik italų.

Žinau, kad prieš trisdešimt metų pirmą kartą lankėtės Klaipėdoje. Kaip atradote Lietuvą?

Žurnalistas, fotomenininkas Antanas Stanevičius buvo man tarsi archeologas, "atkasęs" man Lietuvą. Ją laikau savo antrąja tėvyne.

Kas mus sieja? Viskas. Jūs geriate vandenį, kaip ir aš, kvėpuojate tuo pačiu oru, ir mums visiems šviečia ta pati lempa danguje.

Ką manote daryti toliau? Kada jaučiatės laimingas?

Nesenti siela ir kurti, dovanoti žmonėms meilę ir džiaugsmą. Aš laimingas čia ir dabar, susitikęs su jumis ir Klaipėdos armėnų bendruomene.

Ivona ŽIEMYTĖ