Vienas iš vyriausiųjų programos „Messenger“ tyrėjų Seanas C. Solomonas pareiškė, kad ledo šioje planetoje tiek, kad jame būtų galima įšaldyti visą Vašingtoną, o tokio ledo luito storis būtų maždaug 4 km storio. Turint omenyje, kad Merkurijus yra viena karščiausių Saulės sistemos vietų, toks atradimas yra gana netikėtas. Gerai įdienojus ties Merkurijaus pusiauju temperatūra pasiekia visus +430ºC.
Tačiau situacija visai kitokia prie Merkurijaus ašigalių. Ten žiojinčiuose giliuose krateriuose, kur niekados neužklysta Saulės spinduliai, glūdi -220ºC speigas. Sunkiai suvokiami temperatūriniai kontrastai...
„Tokio tipo planetiniuose dangaus kūnuose būna slaptų vietelių, kuriose gali vykti labai įdomių dalykų“, – pažymi Džonso Hopkinso universiteto Taikomosios fizikos laboratorijos mokslo ir programos „Messenger“ darbuotojas Davidas J. Lawrence`as.
Planetologų atradimai net trijų straipsnių pavidalu publikuojami ketvirtadienį pasirodžiusiame internetiniame žurnale „Web site of the journal Science“. Ledas galėtų būti intriguojantis tikslas robotizuotoms ateities merkureigių misijoms, o gal net ir tolimos ateities žmonių kolonijai.
Merkurijuje esant ledo mokslininkai įtarė dar prieš porą dešimtmečių, kai teleskopai fiksavo stebėtiną nuo Merkurijaus paviršiaus atsispindėjusių radijo bangų stiprumą. Tada kai kurie tyrėjai skeptiškai pareiškė, esą tai gali būti krateriuose slūgsančių ir išskirtiniu reflektyvumu taipogi pasižyminčių silikatų ar sieros klodų darbas.
2011 m. kovą į orbitą aplink Merkurijų „stojęs“ zondas „Messenger“ pirminę savo misiją jau įvykdė – atidžiai registravo nuo planetos skriejančius neutronus. Didelės energijos kosminiai spinduliai suskaldo atomus, o tokiose atominėse duženose gausu neutronų.
Kai įgreitėjęs neutronas atsitrenkia į beveik tokios pat masės vandenilio atomą, jis kone visiškai sustoja – nelyginant ant biliardo stalo mušamas rutulys, atsitrenkęs į kitą rutulį ir perdavęs jam savo energiją. Kadangi vandens molekulėje vandenilio atomai yra du, „Messenger“, atsidūręs virš ledo turtingų Merkurijaus teritorijų, pradėjo fiksuoti staiga kritusi neutronų skaičių. Jei atspindį būtų generavę anksčiau įtarti silikatai ar siera, neutronų skaičius nebūtų pasikeitęs. Analogišku metodu sušalusio vandens buvo aptikta ir Marso grunte bei Mėnulio krateriuose.
„Vienintelis kandidatas, paaiškinantis mūsų stebėjimus, yra vanduo, – įsitikinęs S. Solomonas.
Merkurijuje esantis beveik gryno vandens ledas planeton gali būti atkeliavęs per pastaruosius keletą dešimčių milijonų metų, kai į Merkurijų galimai rėžėsi kometa. Anot S. Solomono, tokį įvykį galėtų paliudyti bent keletas santykinai šviežių kraterių.
Tiesa, spindumu pasižymėjo toli gražu ne visi speigingieji Merkurijaus regionai. Kiek šiltesnėse teritorijose, kur temperatūra siekia -170ºC, ledą dengia maždaug 30 cm storio tamsios medžiagos sluoksnis. Mokslininkai yra linkę manyti, kad tokiuose regionuose vandens ledas išgaravo, palikdamas jame buvusias priemaišas (taip pat ir anglies turinčias molekules). Gali būti, jog panašūs gyvybinių elementų užtaisai kadaise atkeliavo ir į Žemę.
Merkurijuje rastas vanduo galėtų tapti puikiu ištekliumi ir žmonėms. Kažkur tarp ašigalių ir pusiaujo turėtų būti teritorijų, kuriose gruntas (ypač kelių pėdų gylyje) nėra veikiamas pašėlusių temperatūrinių dienos ir nakties svyravimų, tad ten būtų galima suręsti... žmonijos koloniją?
„Daug kas juokiasi iš tokios minties, bet ji ne tokia jau ir beprotiška“, – reziumuoja Kalifornijos universiteto geologijos profesorius Davidas A. Paige`as.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą