Nematomi Vatikano lobiai

Nematomi Vatikano lobiai

Vatikane esama ypatingų patalpų: visiškoje tamsoje ir laikantis griežto drėgmės ir temperatūros režimo, jose saugoma tai, ką norėtų išvysti kiekvienas kultūrą ir meną vertinantis planetos gyventojas. Bet įėjimas į tokias saugyklas paprastai būna uždarytas ir tik retkarčiais neilgam praskleidžiama jų turinio paslapties uždanga, o paskui neįkainojami turtai grąžinami atgal.

Vatikanas - milžiniškas vaizduojamojo meno muziejus

Turbūt nereikia nė priminti apie Vatikano turtus: vargu ar kas nors abejoja, kad ši valstybė, katalikiško pasaulio centras, valdo neįkainojamus turtus arba jie jam yra laisvai prieinami. Sunku net atskirti faktus ir gandus - tiek apie aukso rezervą, tiek apie už septynių užraktų paslėptą Šventąjį Gralį arba Turino drobulės atsiradimo datą. Nors Vatikano turtus gal ir galima įvertinti pinigine išraiška, bet žmonijai jie vis dėlto lieka neįkainojami.

Vatikanas turi ir didžiulę meno kūrinių kolekciją. Pagal oficialiąją istoriją ši kolekcija buvo pradėta kaupti 1506 metais, kai popiežius Julijus II nupirko netoli Santos Marijos Madžorės (Santa Maria Maggiore) bazilikos po dirvos sluoksniu rastą marmurinę Laokoono statulą, kuri pasirodė esanti romėniškoji graikiškosios bronzinės skulptūros kopija. Šį kūrinį popiežius įkurdino Belvederio sodo kiemelyje ir leido ten lankytis visiems. O 2006 m. Vatikanas minėjo 500 metų savo muziejų jubiliejų. Nuo 2016 metų Vatikano muziejų direktorius yra Romos popiežius Pranciškus.

Vatikano muziejai - tai didžiulis kompleksas, vienijantis 8 skirtingus muziejus, neskaitant kolekcijų, įkurdintų popiežiaus rūmuose. Pavyzdžiui, vien šiuolaikinio religinio meno kūrinių rinkinys užima dešimtis salių. Garsiausia tapybos kolekcija yra Vatikano pinakoteka, kurios aštuoniolikoje salių lankytojai gali pamatyti 460 didžiųjų praeities meistrų drobių, o kiekvienas kūrinys yra religinės tematikos.

Pradedant Renesanso epocha, pontifikai rinko ir saugojo geriausius tapytojų darbus, tarp kurių - Rafaelio, Da Vinčio, Ticiano, Karavadžo ir kitų didžiųjų Renesanso menininkų paveikslai ir freskos. Ir ne tik Renesanso, Vatikane rasime bet kurios epochos, krypties ir stiliaus vaizduojamojo meno kūrinių. Paprastam meną vertinančiam žmogui, atsidūrusiam tarp Vatikano muziejų kolekcijų, gerai susipažinti su visais eksponatais neužteks jėgų - jų yra pernelyg daug. Oficialiais duomenimis Vatikano valdose yra 70 tūkst. vaizduojamojo meno kūrinių. Iš jų eksponuojama tik 20 tūkst.

Didžioji dalis meno kūrinių - paslėpta nuo paprastų mirtingųjų akių

Pusšimtis tūkstančių tapybos, grafikos, skulptūros šedevrų yra laikomi saugyklose ir daugelis ten saugomų kūrinių dešimtis ir šimtus metų niekada nebuvo iškelti iš sandėlių ir nebuvo demonstruojami publikai. Ar jie laukia savo valandos, ar yra pasmerkti amžinai užmarščiai dėl priežasčių, žinomų tik pačiam Vatikanui? Nors reikia pasakyti, kad pasaulio meno lobių demonstravimas visiškai paklūsta gana aiškiai logikai: eksponuojami ne tik geriausieji, bet ir tai, kas neprieštarauja oficialiai katalikiškajai koncepcijai ir Bažnyčios dogmoms.

Kas yra paslėpta Vatikano saugyklose ir kodėl? Gana daug gandų yra susiję su paslaptinguoju Slaptuoju archyvu, kuris priklauso didžiulei Vatikano bibliotekai, turtingiausiai pasaulyje, kurioje galbūt yra saugoma daug daugiau žinių apie žmoniją, negu yra pasirengę viešai paskelbti aukšto rango Bažnyčios atstovai. Bet ar vaizduojamojo meno kūriniai - mažesnės vertės lobiai?

Vieną iš versijų, paaiškinančių, kodėl praėjusių amžių meno kūriniai yra laikomi neprieinami plačiajai publikai, pateikia patys menotyrininkai: neretai grafikos kūriniai taip yra apsaugomi nuo išblukimo ir fizinio nykimo, juos būtina laikyti ten, kur jų nepasiekia šviesa, yra reikalinga drėgmė bei temperatūra. Iš viso Vatikano saugyklose tokių objektų - graviūrų, nuotraukų, piešinių - priskaičiuojama apie 4 tūkstančius. Kolekcija, beje, buvo suformuota palyginti neseniai - 1973 metais, kai Vatikano turimų kūrinių kiekis išaugo tiek, kad prireikė juos susisteminti.

O kartais tie šedevrai trumpą laikotarpį vis dėlto išvysta šviesą, kad juos galėtų pamatyti meno gerbėjai. Tai vyksta nedažnai ir tampa tikrai neeiliniu įvykiu. Pavyzdžiui, XX a. dailininkų darbų paroda, vykstanti Berninio kolonados Karolio Didžiojo salėje: lankytojai gali apžiūrėti iš viso apie pusantro šimto Marko Šagalo (Marc Chagall), Žoano Miro (Joan Miro), Anri Matiso (Henri Matisse), Edvardo Munko (Edvard Munk) ir dar dešimties meistrų darbų, beje, nemokamai. Parodai pasibaigus, šie darbai bus grąžinti į saugyklas, jų nuolatinėje ekspozicijoje pamatyti nepavyks.

Negalima sakyti, kad publika retai mato Vatikano kolekcijas, priešingai, pastaraisiais metais tokių parodų būta nemažai, tarp jų - ir už katalikybės centro ribų, pavyzdžiui, Rusijoje. Dažnai jose eksponuojami kūriniai, anksčiau apskritai nežinomi menotyrininkams už šios mažos valstybės sienų. Galbūt katalikų bažnyčios vadovybė taip atsiliepia į visuomenės poreikius ir demonstruoja įvairiausių vaizduojamojo meno žanrų ir krypčių šedevrus - prerafaelitų ir impresionistų, kubistų ir siurrealistų.

Pavyzdžiui, Milanas šį pavasarį iš Vatikano priims nedidelę kolekciją kūrinių, kuriuos jungia viena tema - Kristaus kančios. Toje parodoje meno gerbėjams bus pristatyti Polio Gogeno (Paul Gauguin), Anri Matiso ir Žoržo Brako (Georges Braque) darbai. Meno specialistų nuomone, Vatikanas taip įgyvendina bažnyčios ir šiuolaikinio pasaulio, šiuolaikinės kultūros ryšių atkūrimo ir stiprinimo politiką.

Ar tai reiškia, kad anksčiau ar vėliau pasaulis galės išvysti visus iki šiol paslėptus Vatikano lobynų turtus? Suprantama, ne - tūkstančiai nežinomų kūrinių ir toliau lauks savo valandos saugyklų tamsoje, saugodami savas paslaptis, o galbūt ir praeities paslaptis, kurių galingiausia pasaulio valstybė bent kol kas nenori atskleisti žmonijai.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder