"Aš niekada negrįšiu į Lietuvą. Čia nemėgsta laimingų žmonių", - atviravo buvusi klaipėdietė, dabar gyvenanti Vokietijoje.

Kodėl viskuo patenkinti žmonės įtariami nenuoširdumu? Maža to: ar gražu girtis, kaip tau gerai, kai aplink tiek žmonių vargsta?

Tačiau mūsų pašnekovai neskuba smerkti šio tautos bruožo. Jis esą susiklostęs per šimtmečius, nulemtas geografinės padėties ir... galų gale ne toks jau blogas.

Laimingi - neįdomūs

Jūratė Rakauskaitė, laidos "Kitoks gyvenimas" režisierė, atvirai prisipažįsta, kad jai nepatinka laimingi žmonės: "Jie man tiesiog neįdomūs".

"Žmonės negali būti absoliučiai laimingi. Jeigu jie bando įtikinti tokie esantys, arba meluoja tau, arba patys sau, arba yra pokvailiai..." - įsitikinusi pašnekovė.

Jūratė svarsto, kad tokį požiūrį išties lemia pavydas. "O ko daugiau galima tikėtis iš tos kartos, kuri buvo auklėjama sovietine dvasia - kai visi turėjo būti lygūs? Mes esame posovietinė karta. Kai buvome paaugliai, buvome visi beveik vienodi. Beveik visi gyvenome tomis pačiomis sąlygomis, net sekcijos, foteliai buvo identiški. O kai pradėjo kurtis kooperatyvai, atsirado klasėje viena mergaitė, kuri galėjo nusipirkti gražesnius džinsus. Pavyzdžiui, man tuomet buvo didžiulė trauma..." - prisiminė J. Rakauskaitė.

Mums bananais nelyja

Laimė pas mus pirmiausiai siejama su materialine gerove.

Klaipėdos universiteto docentas, humanitarinių mokslų daktaras etnologas Rimantas Balsys primena, kad mūsų protėviams svarbiausia buvo duonos kąsnis. Tik antroje vietoje - gyvenimo partneris, trečioje - laisvės ir nepriklausomybės siekimas.

"Tautos būdas formuojasi tūkstantmečiais ir tam įtakos turi daugybė veiksnių. Pirmiausiai - gyvenamoji aplinka, klimatas. Kodėl pietiečiai atrodo tokie linksmi ir laimingi? Ogi todėl, kad jiems nuo senų senovės mažiau reikėjo rūpintis dėl duonos kąsnio. Banano ar kokoso auginti ir prižiūrėti nereikia, pats į burną įkrenta. Pietiečiams lieka daugiau laiko pramogoms ir linksmybėms", - aiškina etnologas.

Mūsų protėviai dėl geografinės padėties ir klimato pasirinko žemdirbio kelią. O tai yra sunkus fizinis darbas, negana to - dėl gamtos kaprizų galintis nueiti perniek.

"Žinia, maksimų tuomet nebuvo. Taigi tas nuolatinis rūpinimasis dėl duonos kąsnio, dėl išlikimo ir buvo pagrindinis veiksnys, kuris formavo mūsų tautos būdą", - sakė docentas R. Balsys.

Paėmei iš manęs

Tautos mentalitetą sąlygojo ir visuomenės išsiskaidymas į sluoksnius, netgi šeimos forma.

"Kol žmonės gyveno bendruomenėmis, žinoma, pavydo, šnairavimo į kaimyną buvo mažiau, nes viskas buvo bendra. Ta yda išryškėjo, kai bendruomenės pradėjo skaidytis į šeimas, - dėstė Rimantas Balsys. - Vienos šeimos žemę sugebėjo įdirbti geriau ir gaudavo didesnį derlių, kita - mažesnį, taip atsirado socialinė nelygybė. Tai puikiai iliustruoja mitinė tautosaka. Atsiranda mitiniai pagalbininkai - kaukai, aitvarai, barstukai, kurie gausina šeimos turtą. Pagal materijos tvarumo dėsnį niekas iš niekur neatsiranda ir niekur negali dingti, tad turtas, vadinasi, gausinamas paimant iš kitų - iš kaimyno kluono, pievų.

Nėra ko stebėtis, kad į turinčiuosius daugiau pradėta žiūrėti nepalankiai: vadinasi, paėmei iš manęs..."

Pasak etnologo, šiandien daugelis paminėtų faktorių yra nunykę, tačiau genai perduoda tą pačią informaciją. Todėl į geriau gyvenantį, laimingą žmogų žiūrima kreivokai. Tai labai gerai atsispindi šiuolaikiniame folklore - anekdotuose. Juk sakoma: "Nei giminė, nei kaimynas, ale vis tiek smagu, kad jo tvartas dega".

Pasak etnologo, per amžius susiformavę tautos bruožai šiek tiek keitėsi sovietiniais laikais, kuomet daugelis buvo lygūs, buvo mažiau socialinės nelygybės. Tačiau kai atgavus nepriklausomybę pradėjo dygti tvoros, atsirado privačios valdos, vėl pradėta akcentuoti ne bendruomenė, o šeima, vėl ėmė ryškėti nepalankus požiūris į turtingesnius kaimynus.

"Žmogus taip jau yra sutvertas. Jame glūdi instinktai, kaip ir kiekvienas gyvas padaras jis kovoja už būvį", - svarstė R. Balsys.

Menkavertiškumo kompleksas

Psichologas Kęstutis Ridikas samprotavo, kad nė vienam žmogui nėra labai gera matyti kur kas daugiau gyvenime pasiekusį žmogų, nes tuomet visi tavo pasiekimai atrodo menkaverčiai. O menkavertiškumo jausmas nėra malonus palydovas.

"Kodėl visiems tokie patrauklūs įžymybių skandalai ir nesėkmės? Todėl, kad tie žmonės tuomet atrodo realūs, žemiški", - sakė psichologas.

Kita vertus, mes nelabai mėgstame ir tokių, kurie nuolat skundžiasi, verkšlena. Dėl šios priežasties daugelis ir neatveria savo sielos kiekvienam sutiktajam. Kam krauti savo bėdas ant kito pečių? Užuot lieję savo nuoskaudas, į tradicinį klausimą "Kaip sekasi?" atsakome: "Gerai". Tada gali susidaryti įspūdis, kad žmogus neturi jokių bėdų.

Jeigu mandagiai kolegos pasiteirauji - "Kaip sekasi?", o šis giebia tau už sagos ir ima sriūbauti, koks sunkus gyvenimas, nuo tokio žmogaus norisi atsiriboti. "Žmonės linkę priimti geras, o ne blogas emocijas. Be to, dažniausiai niekuo negali padėti", - aiškino psichologas.

Absoliučiai laimingas - tai miręs

"Laimingas esi tik akimirkomis, - teigia Jūratė. - Tą pačią dieną tave užvaldo ir pavydas, ir skausmas, ir antipatija, ir ironija. Aš esu gyvas žmogus, man niekada nebūna absoliučiai gerai. Aš nepatenkinta savimi dėl dviejų priaugusių kilogramų arba pykstu ant kaimynų, nes visą naktį garsiai lojo jų šuo..."

Psichologas K. Ridikas antrino, kad žmonės, kurie aplinkiniams savo gyvenimą piešia tik šviesiomis spalvomis, iš tikrųjų nėra absoliučiai laimingi.

"Jei tu esi absoliučiai laimingas - tu esi miręs. Vadinasi, tu nebeturi jokių poreikių, jokių siekių. Iš tiesų laimės pojūtis yra labai trumpalaikis dalykas. Pavyzdžiui, žmogus užsibrėžia kokį nors tikslą ir jo atkakliai siekia - nori baigti mokslus, nusipirkti namą... Tačiau kai jis to pasiekia, pats nustemba, kad vietoje išsvajotos laimės atsiveria tuštuma..." - reziumavo psichologas K. Ridikas.

Išvada

Jeigu klausimą "Kaip gyveni?" tau mesteli amerikietis, nepagalvok, kad jam iš tikrųjų tai labai rūpi. Tiesiog atsakyk "Fantastiškai. O tu?" ir eik savo keliais. Jis tikrai tavęs nepalaikys nei melagiu, nei apsivogusiu. O lietuviai dar nepratę prie dirbtinio bendravimo. Jie iš pašnekovo tikisi nuoširdumo. Taigi nekabink makaronų, kad esi absoliučiai fantastiškai laimingas, bet ir neverkšlenk kaip koks liurbis.

Edita UŽKURAITĖ