Kartais viena neilga pasaka gali atstoti 10 psichologo konsultacijų. Ir čia yra toks atvejis.
Po saulės nutviekstą pievą bėgiojo Mergaitė. Ji vilkėjo baltą nėriniuotą suknelę, į plaukus buvo įpinti rožiniai kaspinai, o rankose ji laikė tinklelį drugeliams gaudyti. Jai buvo linksma ir gera. Ir staiga ji pamatė karpomis nusėtą rupūžę, tupinčią ant didžiulio varnalėšos lapo.
– Kokia šlykšti rupūžė, – su pasibjaurėjimu ištarė mergaitė.
– Khe-khe, – atsikosėjo rupūžė. – O ar žinai, kad esu užburtas princas?
– Negali būti, – nepatikliai pasakė mergaitė.
– Tikrai tikrai, – patvirtino rupūžė. – Piktoji ragana užbūrė mane ir mano didžiulę karalystę. Esu jaunas, gražus ir turtingas. Jeigu padėsi man atsikratyti burtų, aš tave vesiu ir gyvensime ilgai ir laimingai. Nešiosiu tave ant rankų ir kiekvieną dieną dovanosiu gėles.
– O kaip reikia panaikinti burtus? – paklausė mergaitė.
– Paprasta nebus. Juk piktoji ragana panaudojo sudėtingą užkeikimą. Tu turi pasiimti mane namo, kad miegočiau tavo minkštoje lovoje, ir kiekvieną dieną mane bučiuoti. Maitinti šaukšteliu ir kiekvieną dieną išnešti į lauką. Tada viskas ir nutiks. Vieną rytą tu prabusi ir šalia išvysi ne bjaurią rupūžę, bet gražų princą. Ir tavo gyvenimas bus laimingas ir nerūpestingas.
Mergaitė klausėsi rupūžės be galo susižavėjusi. Ji žiūrėjo į jos karpuotą odą, į didžiules išvirtusias akis, siaurą burnos plyšį, o matė aukštą, gražiai nuaugusį vyrą vešliais juodais plaukais ir šelmišku žvilgsniu. Šalia jo ji matė save – pūsta balta suknele gražioje pilyje, girdėjo meilės žodžius…
Nugalėjusi šleikštulį mergaitė atsitūpė, įsodino rupūžę į suknelės apačią ir nusinešė namo.
Nuo tos dienos mergaitės gyvenimas pasikeitė. Ji daugiau negaudė drugelių saulėtoje pievoje, nedainavo ir nesilinksmino. Ji rūpinosi rupūže. Rupūžė pasirodė labai kaprizinga: pusryčiams ji reikalavo kruasanų, o vakarienei – spagečių su bešamelio padažu. Ji norėjo miegoti mergaitės lovoje, o dar palikdavo gleivių pėdsakus ant grindų ir lovos ir mergaitei tekdavo nuolat skalbti drabužius bei plauti grindis.
Ji nustojo rišti kaspinėlius ir dėvėti gražias nėriniuotas sukneles. Nuo skalbimo jos rankos paraudo ir labai skaudėjo. O rupūžė niekaip nevirto gražiuoju princu ir toliau išliko didelė ir bjauri. Kartais mergaitė ją stebėjo ir labai norėjo išmesti iš savo namelio, kad galėtų gyventi kaip anksčiau, bet bijojo suklysti. O gali liko visai nebedaug? O gal jau rytoj ji prabus šalia žaliaakio bruneto?
Taip praėjo keli mėnesiai. Kažkada linksma ir nerūpestinga mergaitė virto nukankinta murze. Dabar viskam vadovavo rupūžė. O mergaitė tik ją aptarnavo ir atliko visus nešvarius namų ruošos darbus.
Kartą rupūžė ją aprėkė už tai, kad per ilgai nešė jai pietus. Mergaitė išėjo iš namelio ir atsisėdusi ant laiptelio graudžiai pravirko. Ją pastebėjo ant šakos čiulbantis Paukštelis.
– Kodėl tu verki? – paklausė paukštelis.
– Mano namuose gyvena bjauri rupūžė, kuri ant manęs šaukia. Visą dieną aš plaunu, tvarkausi ir gaminu jai maistą. Labai pavargau ir taip nebenoriu.
– O kam priklauso šis namas? – paklausė paukštelis.
– Man, – atsakė mergaitė, šluostydamasi ašaras.
– O kas atnešė šią rupūžę į tavo namą?
– Aš pati, – liūdnai atsakė mergaitė.
– Kam? – nustebo paukštelis.
– Ji man žadėjo, kad virs princu, jeigu ją prižiūrėsiu. Bet praėjo jau daug mėnesių, o niekas nepasikeitė.
– Kodėl tau tiesiog neišmetus rupūžės iš namų?
– O kas, jeigu tai tiesa? Ir jau labai greitai jis pavirs princu? Ir aš nuleisiu rankas, kai iki tikslo liko visai nedaug? Aš jau išeikvojau tiek jėgų. Bus skaudu, jeigu per anksti pasiduosiu.
– O ką, jeigu visą gyvenimą prižiūrėsi rupūžę, o ji taip niekada ir nepavirs princu? – paklausė paukštelis.
Mergaitė susimąstė.
– Kad tik žinočiau tiksliai… – sumurmėjo ji.
Staiga mergaitė pakėlė galvą ir jos akys suspindėjo:
– O gal man aplankyti už miško gyvenančią seną raganą? Ji sena ir išmintinga, galbūt ji man pasakys, ar rupūžė pavirs princu, ar ne?
Mergaitė apsidžiaugė ir nedelsdama iškeliavo pas raganą. Senoji ragana gyveno pakrypusioje troboje už miško.
– Norėčiau sužinoti, – pasakojo jai mergaitė, – ar nepraleisiu progos ištekėti už princo.
Ragana paėmė vištos žarnų, šikšnosparnių akių ir pelkės žolių ir pradėjo burti. Ji purtė žilą galvą ir žiūrėjo į savo puodą, iš kurio sklido tiršti dvokiantys dūmai.
– Tai tiesiog rupūžė, – pagaliau atsakė ji. – Nešvaistyk jai savo laiko. Ji niekada nepavirs princu.
Paniurusi mergaitė išėjo iš raganos namų. Kurį laiką ji brido nuleidusi galvą ir staiga jai šovė mintis.
– Ragana gali klysti. Ką ta senė išmano apie princus? Man reikia aplankyti gerąją fėją! Ji ir pasakys tiksliau!
Geroji fėja gyveno gražioje pilyje smailiais langeliais ir aukštais bokšteliais.
– Aš taip pavargau, – pasakė jai mergaitė. – Bet bijau, kad jeigu išvarysiu Rupūžę, niekada neištekėsiu už princo!
Fėja pakraipė galvą ir paprašė vienos dienos. Ji būrė iš mėnulio šviesos ir žvaigždžių, išvedė sudėtingas formules iš debesų vijoklių ir baltų ramunėlių. Ir kitą dieną pasidalino savo verdiktu:
– Tai tiesiog rupūžė, – pasakė ji mergaitei. – Jie niekada nepavirs princu. Tau geriau grąžinti ją į pievą.
Mergaitė tyliai išklausė fėją ir išėjo. Bet viduje buvo pasipiktinusi.
– Jos man pavydi! – sušuko ji išeidama į gatvę. – Žinoma, visos nori ištekėti už princo. Aš geriau žinau! Juk jaučiu, kad darau tai ne veltui.
Ir mergaitė grįžo pas rupūžę. Ji išklausė daug nemalonių žodžių dėl to, kad taip ilgai nebuvo namuose ir visą tą laiką nemaitino rupūžės. Sutvarkė namus, išmaudė rupūžę ir pagamino pietus. Rupūžė buvo patenkinta. Didelė, žalsvai rudos spalvos, aptekusi karpomis ji gulėjo ant nėriniuotos pagalvės mergaitės lovoje. Pati mergaitė negalėjo šalia jos miegoti ir jau seniai užleido jai savo vietą. Ji miegojo ant siauros kušetės virtuvėje. Prieš miegą ji, kaip visada, galvojo apie tai, koks nuostabus bus jos gyvenimas, kai rupūžė pavirs princu. Ji galvojo savo vaikų vardus, įsivaizdavo, kokios gėlės augs jos sodelyje. Taip ir užmigo.
Ir susapnavo sapną: štai eina ji takeliu link savo namų ir mato, kad jis visas nusilupo ir sugriuvo, langus padengė dulkės, o ant laiptelio sėdi senė. Baisi ir nešukuota, panaši į miško raganą. Ir žiūri ta senė į mergaitę ir kviečia ją savo kreivu pirštu, o mergaitė nori pabėgti, bet kojos neklauso. Prieina ji prie senės, ši stebi ją savo blankiomis išblukusiomis akimis ir klausia:
– Ar atpažįsti mane?
– Ne, – atsako išsigandusi mergaitė. – Niekada anksčiau tavęs nemačiau.
reklama
– Che-che, – atsikosėja senė. – Aš – tai tu. Daug metų rūpinausi rupūže ir laukiau, kada ji pavirs princu. Man visi sakė, kad tai tik rupūžė, bet niekuo netikėjau. Aš tikėjau tik ja. Labai norėjau ištekėti už princo. Ir labai bijojau, kad jeigu išvarysiu rupūžę, tai niekada nenutiks. Taip praėjo daug metų, o vakar rupūžė mirė.
Tiesiog mirė nuo senatvės. Ir aš ilgai verkiau dėl to, kas jau niekada nenutiks. Dėl savo gyvenimo, praleisto tarnaujant rupūžei. Verkiau, kad pasenau ir nebegaliu kaip anksčiau bėgioti po pievą ir gaudyti drugelių. Ir dėl princo, už kurio niekada neištekėsiu.
– Pažiūrėk į mane, pažiūrėk! – pradėjo šaukti senė. – Aš – tavo ateitis!
– Ne, ne, – rėkė Mergaitė. Ji norėjo pabėgti, bet kojos jos neklausė ir ji tik rankomis dengė ausis ir šaukė: – Ne, ne!
– Trukdai man miegoti, – išgirdo ji nepatenkintą balsą. Atsimerkė ir pamatė, kad miega ant kušetės, o rupūžė tupi ant grindų ir į ją žiūri.
– Nunešk mane į lovytę ir elkis tyliai! – liepė rupūžė.
Mergaitė žiūrėjo į ją ir jos galvoje viena po kitos sukosi frazės, kurias jai sakė paukštelis, ragana, fėja ir senė iš jos sapno.
– Tai tiesiog rupūžė!
Ji pakilo nuo lovos, paėmė rupūžę ir priėjo prie durų.
Rupūžė pajuto, kad kažkas negerai.
– Ei, kur mane neši?! – šaukė ji.
Mergaitė atvėrė duris, plačiai užsimojo ir sviedė rupūžę taip toli, kaip tik galėjo.
– Dink! – šaukė ji. – Ir niekada nebegrįžk. Daugiau tavęs nemaitinsiu ir nemigdysiu savo lovytėje! Tai mano namai ir aš darysiu tik tai, kas patinka man pačiai. Aš vėl bėgiosiu po pievą, gaudysiu drugelius ir džiaugsiuosi gyvenimu! Netikiu tavo pažadais. Tu tiesiog rupūžė!
Ji užtrenkė duris ir pirmą kartą per daugelį mėnesių nusišypsojo.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą