Mes visi - grybai?
Liaudis pelėsį vadina „grybeliu“. Tai iš tikro yra mikroskopiniai grybai. Reikia pasakyti, kad apskritai grybai - vieni iš paslaptingiausių ir mažai, palyginti su augalais ir gyvūnais, ištyrinėtų Žemės gyventojų. XVIII a. 4-ajame dešimtmetyje švedų mokslininkas Karlas Linėjus (Carl Linnaeus), kurdamas bendrą faunos ir floros klasifikacijos sistemą, grybus priskyrė „chaoso“ kategorijai (išvertus iš graikų kalbos- „pirmykštė tamsa, iš kurios atsirado pasaulis“). Iš tikrųjų jie buvo pirmieji mūsų planetos gyventojai. Ir net pirmųjų augalų stiebuose buvo grybienos. Maža to, pasak vienos versijos, būtent grybienos siūlai tapo kraujagyslių ir nervų galūnėlių pirmavaizdžiu. Tai yra tam tikra dalimi mes visi turime nemažai bendro su grybais.
Juodoji mirtis
Pelėsis laisvai ir nevaržomai gyvena daugybėje butų. Jo tamsios dėmės dažniausiai matomos šiltose ir drėgnose vietose: virtuvėje, vonioje, tualete. Pelėsio pasirodymas - pavojaus signalas: vadinasi, namuose ne viskas yra gerai. Neatsitiktinai senovinėse knygose, pavyzdžiui, Korane, sakoma: jei namus užpuolė juodasis pelėsis, juos reikia sudeginti su visu turtu ir palikti tą vietą.
Mūsų namuose labiausiai paplitęs aspergillus pelėsinis grybelis. O kai kurios jo rūšys žmogui yra labai pavojingos, gali sukelti tokias ligas kaip laringitas, alergija, pneumonija, tracheitas, bronchitas, dermatitas, konjunktyvitas, pienligė, egzema, atraminio judamojo aparato ligas. Pelėsis gali sukelti galvos skausmą, vėmimą, pykinimą, galvos svaigulį, nuovargį... Jei į organizmą įsiskverbia pelėsio sporų, jis nepastebimai, bet nenumaldomai žaloja žmogaus sveikatą.
...Tai atsitiko 1923 m. Egipte, Karalių slėnyje, kur kasinėjo archeologas Hovardas Karteris (Howard Carter). Tyrinėjimus finansavo ekscentriškas turtuolis lordas Džordžas Edvardas Karnarvonas (George Edward Carnarvon). Kritiškiausiu momentu, kai rėmėjas jau ketino nutraukti finansavimą, H.Karteriui skersai išilgai iškasinėtame slėnyje vis dėlto pavyko rasti nepaliestą kapavietę. Tai buvo garsusis faraono Tutanchamono kapas. H.Karterio telegrama iškviestas lordas Karnarvonas, atvykęs į Egiptą drauge su dukra Evelina, į laidojimo kambarį įėjo vienas iš pirmųjų. O netrukus jis susirgo sunkios formos pneumonija ir mirė. Lordą pražudė pelėsis: kapavietėje gyveno pavojingiausia jo rūšis - juodasis grybelis aspergillus niger. Prie tokios baigties prisidėjo tai, kad Dž.E.Karnarvono imuninė sistema buvo nusilpusi.
Labiausiai pelėsiui būna neatsparūs žmonės, kurių imuninę sistemą nusilpnina sunki operacija, ilga liga. Net ir nešvarios sąžinės graužatis sutrikdo imuninę pusiausvyrą ir organizmą paverčia puikia maitinamąja terpe pelėsio grybeliams. Taigi, gerbiamieji, nenusidėkite! Ir atsiminkite, kad būtina saugotis patiems. Negailėkite ir išmeskite uogienę, kurios paviršių padengė pelėsių sluoksnis ir iš vieno šono „apžėlusį“ apelsiną (vis tiek liga pažeidė visą vaisių).
Stebuklingas vaistas
Tačiau pelėsis ne tik žudo, bet ir gydo. Pirmojo pasaulinio karo metais, o ir per ankstesnius karus tikra karo ligoninių rykštė buvo stafilokokas, dėl kurio net menkos žaizdos tapdavo mirtinos. Nuo dujinės gangrenos mirė daugiau kareivių, negu krito nuo priešo ginklų. Dar daugiau jų tapo invalidais amputavus galūnes. Daugybę metų viso pasaulio mokslininkai uoliai ieškojo būdų, kaip kovoti su šiuo nematomu priešu, ir pagaliau anglų bakteriologas Aleksandras Flemingas (Alexander Fleming) 1928 m. atsitiktinai aptiko, kad stafilokokų kolonijas naikina pelėsinis grybas penicillium notatum. Bet tik Antrojo pasaulinio karo pradžioje anglų mikrobiologai Ernstas Čeinas (Ernst Chain) ir Hovardas Floris (Howard Florey), emigravę į JAV, sugebėjo pagaminti peniciliną ir organizuoti jo pramoninę gamybą. Šis preparatas sukėlė revoliuciją karo lauko chirurgijoje. Pavyzdžiui, 1943 m. iš kiekvieno tūkstančio sužeistų vokiečių nuo dujinės gangrenos mirdavo 150 žmonių, o anglams ir amerikiečiams, gydytiems penicilinu, tokia diagnozė visiškai nebuvo būdinga. „Dėl pergalės Antrajame pasauliniame kare penicilinas nuveikė daugiau negu 25 divizijos!“ - būtent taip buvo pasakyta 1945 m., A.Flemingui, E.Čeinui ir H.Floriui įteikiant Nobelio biologijos ir medicinos premiją.
Taip, penicilinas buvo nepaprastai veiksmingas gydant sužeistuosius karo metais. Bet greitai paaiškėjo, kad stafilokokas, o paskui ir kitos bakterijos ėmė mutuoti, prisitaikydamos prie šio antibiotiko. Kai antibiotikai buvo pradėti pardavinėti laisvai, jų nesaikingas ir nepagrįstas vartojimas išprovokavo naujos, stipresnės mikrobų kartos atsiradimą. Norint juos įveikti, reikėjo išrasti naujus antibiotikus, o mikrobai po truputį priprato ir prie jų. Ir šios „ginklavimosi varžybos“, panašu, niekad nesibaigs.
Pasaulio viešpats
Pelėsis yra neįtikėtinai gyvybingas. Didžiuliai jo kiekiai buvo rasti Černobylio reaktoriaus sprogimo vietoje. Radiacija palankiai veikia jo augimą. Pelėsių rasta Antarkties ledynuose. Kai atliekant eksperimentą kapsulės su pelėsinių grybų penicillium, aspergillus ir cladosporium sporomis buvo pritvirtintos prie kosminės stoties išorinio sluoksnio, paaiškėjo, kad pelėsis ne tik pusantrų metų išgyveno atvirame kosmose, bet dar ir sustiprėjo, tapo atsparesnis ir agresyvesnis. Vadinasi, jei mūsų planeta per atominį karą ar kitą kataklizmą virs negyva dykra, vieninteliu ir visavaldžiu jos šeimininku taps pelėsis...
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą