Protėviai nesuprastų, kodėl Naujuosius švenčiame sausį

Protėviai nesuprastų, kodėl Naujuosius švenčiame sausį

Naujųjų metų pradžia senovėje neturėjo pastovios datos. Etnografų manymu, balandžio mėnesio gausios žemdirbių apeigos su saulės, ugnies kulto elementais, žiemos laidojimo, pasiruošimo pavasario darbams papročiais galėjo reikšti Naujųjų metų šventimą.

Metų riba galėjo būti ir senosios Užgavėnės.

Vėliau Naujieji metai tapatinami su Velykomis, kurios susijusios su augalijos vegetacija, lauko darbų pradžia.

Skaičiuoti metus nuo sausio 1 dienos 1500 m. pradėjo vokiečiai.

Europos katalikų kraštuose sausio 1-oji kaip naujų metų pradžia įsigalėjo 1691 m. Iš čia atkeliavo ir į Lietuvą.

Kaip šventė ji įsitvirtino ne anksčiau XIX a.

Kodėl metai mūsų krašte prasideda būtent sausio 1 d

Naujųjų metų šventimas naktį iš gruodžio 31 į sausio 1 d. – modernių laikų naujovė, kurios senovės lietuviai netgi nelabai suprastų.

Jiems naujų metų pradžia siejosi ne su konkrečia data, o su ilgu laikotarpiu, susijusiu su astronominiu gamtos ciklo pasikeitimu ir senųjų metų darbų pabaiga.

Kodėl metai mūsų krašte prasideda būtent sausio 1 d., kada juos pradėta švęsti panašiai kaip dabar ir kodėl senovės lietuviams ši diena ilgą laiką buvo tik nieko ypatingo nereiškusi data kalendoriuje.

Lietuviai, kaip ir visa Europa, Naujuosius metus sausio 1 d. švęsti teoriškai turėjo pradėti XVI a. pabaigoje, po popiežiaus Grigaliaus XIII 1586 m. įvykdytos kalendoriaus reformos.

Jos metu senasis Julijaus kalendorius, nuo astronominio laiko tuomet atsilikęs daugiau nei dešimčia dienų, buvo keičiamas nauju.

Pagal šį kalendorių metai turėjo prasidėti būtent sausio 1 d. Abiejų Tautų Respublika prie Grigaliaus kalendoriaus perėjo viena pirmųjų.

Praktikoje didžioji dalis Europos naująjį kalendorių pasitiko ganėtinai nenoriai. Artimesnėse Romos popiežiui ir Šventosios Romos imperijos imperatoriaus dvarui šalyse, ypač tiesioginėse Habsburgų valdose, naujasis kalendorius turėjo įsigalioti praktiškai iš karto popiežiui paskelbus ediktą.

Tačiau buvo nemažai valstybių, ypač protestantiškų, kurios daugiau negu 100 metų priešinosi naujajam kalendoriui.

Protestantiška Ryga buvo nepatenkinta nauja tvarka, ir Lenkijos ir Lietuvos valstybės valdovas turėjo net siųsti kariuomenę į Rygą, kad rygiečiai priimtų naująjį kalendorių.

Tačiau visgi iki XVII a. vidurio Grigaliaus kalendorius įsigalėjo krikščioniškoje Europoje ir sausio 1 d. tapo beveik visuotinai priimta Naujųjų metų data.

„Čia svarbu pažymėti, kad mūsų kaimynė Rusijos imperija ir tada vis dar gyveno pagal Julijaus kalendorių, o būtent XVII a. viduryje prasidėjo didžioji Rusijos ekspansija į LDK, mūsų valstybei pasibaigusi liūdnai.

Patekus į Rusijos imperijos sudėtį, be abejo, Lietuvoje buvo įvestas Julijaus kalendorius.

Vėl prie Grigaliaus kalendoriaus visoje Lietuvoje grįžta 1915 m.

ve.lt

Popiežius Grigalius XIII 1582 m. reformavo Julijaus kalendorių. / lt.wikipedia.org/

Kita vertus, svarbu suprasti, kad Naujų metų kalendorinė data yra viena, o pats Naujųjų metų šventimas sausio 1 d. kalbant apie valstietišką, liaudišką tradiciją yra pakankamai nesenas dalykas.

Lietuvos kaime, valstietiškoje aplinkoje įpročio švęsti Naujuosius metus nebuvo dar ir XX a. pradžioje.

Tiesa, į Naujųjų metų išvakares gruodžio 31 d. buvo perkelta dalis Kūčių tradicijų, pavyzdžiui, šventinė vakarienė, asmeninės ateities būrimai ir būsimų orų spėjimai.

Gruodžio 31 d. netgi buvo vadinama „Mažosiomis Kūčiomis“. Bet šiai vakarienei buvo skiriama daug mažesnė reikšmė.

Ji buvo ne tokia gausi, ir be pasninko valgių. Tradicinėje žemdirbių kultūroje Naujųjų metų, o tiksliau – laiko virsmo vaidmenį atliko kalėdinės šventės.

Dar XIX a. Lietuvoje ir aplinkinėse šalyse Naujieji metai buvo išskirtinai miesto ir dvaro šventė, pasižymėjusi viešumu, triukšmingumu, šventinėmis puotomis.

Apie naujametinius karnavalus Lietuvos aristokratų rūmuose žinome nuo XVIII a. pabaigos.

Tačiau jie buvo perimti iš Vakarų Europos ir neturėjo nieko bendra su tradicine Lietuvos žemdirbių kultūra.

Kodėl Naujųjų metų pradžios data Vakarų Europoje tapo būtent sausio 1 d.?

Dažnai paaiškinimai, kodėl viena ar kita šventė švenčiama būtent tada, atsiranda praėjus daug metų po šventės atsiradimo ir datos įsitvirtinimo.

Senojoje kultūrinėje Europos tradicijoje Naujųjų metų šventė, arba tiksliau – laiko pasikeitimo šventė buvo švenčiama kovo pradžioje.

Taip buvo antikinėje Romoje, taip buvo senovės germanų pasaulyje, ir, greičiausiai, taip buvo didelėje Europos dalyje iki pat popiežiaus Grigaliaus Didžiojo kalendorinės reformos ir naujo bažnytinio kalendoriaus įsitvirtinimo.

Nors jau senovės Romoje sausio 1 dieną buvo švenčiama dievui Janusui skirta šventė, kuri pradėdavo naują valstybinių švenčių sezoną.

ve.lt

Šiandieną visas Naujametinis šurmulys yra pažymimas gruodžio 31 d. vidurnaktį.

Gruodžio 31 d. krikščioniškasis pasaulis mini Šv. Silvestro dieną. Pastaroji siejama su dviejų bendravardžių popiežių – Silvestro I (valdė 314-335 m.) ir Silvestro II (valdė X ir XI a. sandūroje) asmenybėmis.

Tačiau kada ir kodėl kalendorinė Naujųjų metų pradžia Bažnyčios buvo susieta su Šv. Silvestro diena, šiandien galime tik spėlioti. Vienas iš paaiškinimų yra siejamas su pasaulio pabaiga.

Kaip mes 2000 m. laukėme pasaulio pabaigos, lygiai taip pat krikščioniškoji Europa 1000 m. irgi laukė pasaulio pabaigos.

Pagal bažnytinę legendą, 1000 mūsų eros metais į laisvę turėjo ištrūkti mitinis krikščionybės žvėris – drakonas Leviatanas, kurio ugnimi spjaudančius nasrus šv. Petro antspaudu esą užrakinęs ir Vatikano požemiuose uždaręs Silvestras I.

Žmonės esą su didele baime meldėsi ir laukė, kol iš Leviatano nasrų prasiveržusi ugnis sunaikins Pasaulį.

ve.lt

Drakonas Leviatanas / lt.wikipedia.org/

Pasaulio pabaiga neatėjo, ir žmonės pasipylė į gatves, pradėjo triukšmauti. Ir taip, pasakojama, atsirado viešoji Naujų metų laukimo ir šventimo tradicija, siejama būtent su pasaulio pabaigos nesulaukimu.

Kadangi tuometinio popiežiaus, valdžiusio 999-1003 m., vardas buvo Silvestras, tai Naujų metų datos susiejimas su nepasiteisinusiais apokaliptiniais krikščionių lūkesčiais ir naujo tūkstantmečio pradžia visai tikėtinas.

Bet net ir ši istorija labiau aiškina ne datos pasirinkimą, o tai, kodėl įprasta Naujuosius metus švęsti viešai ir triukšmingai.

Tiesioginių sąsajų tarp pasaulio pabaigos bijojimo 1000 m. ir naujųjų metų pradžios dienos nustatymo XVI a. pabaigoje šaltiniai neužfiksavo.

Iš kur atėjo įprotis šaudyti fejerverkus

ve.lt

Beje, kalbant apie Naujųjų metų triukšmingumą, galima pastebėti, kad įprotis šaudyti fejerverkus į Europą atėjo iš Azijos, iš Kinijos, kur išrasti ir parakas, ir fejerverkai.

Kinijoje ilgai egzistavo ankstyvosioms civilizacijoms būdingas įsitikinimas, kad tam tikram laiko ciklui einant į pabaigą, pasaulyje esą gali įsivyrauti požemių pasaulio pabaisos, kurios grasina sunaikinti pasaulį.

Vaizdiniai apie mėnulį norinti praryti kosminį drakoną kinų kultūrinėje tradicijoje gajūs ir šiandieną.

Panašių įsitikinimų turėjo ir kitos senovės tautos.

Hetitai gelbėjo pasaulį nuo kosminės gyvatės, indai ar skandinavai šventinio laiko virsmo kontekste minėjo kosminį pirmažmogį, iš kurio kūno dalių buvo sukurtas pasaulis, žydai turėjo jūrų pabaisą Rabi, kurią įveikė dievas Jahvė.

Europa Rytų civilizacijomis susidomėjo XIX a. Pamiršę savo pačių kultūros ištakas, išaukštinę žmogaus racionalumą ir individualumą, pasukę techninės civilizacijos kūrimo linkme, europiečiai laikas nuo laiko puola žavėtis Rytų civilizacijomis, kuriose žmogus iki šių dienų išlieka mažyte, tačiau visiškai integruota ir nekonfliktuojančia žmogų supančios visatos dalimi.

Kartu su domėjimusi rytų kultūra į Vakarų Europą atėjo ir šventiniai fejerverkai. Beje, triukšmo kėlimo tradiciją per šventes turėjo ir lietuviai. Ir per Velykas triukšmavo, ir per Kalėdas šaudė. Tik klausimas, kokia buvo to priežastis.

XIX a. kultūros tyrinėtojai per analogijas su Rytų kultūra aiškino, kad lietuviai taip irgi kovojo su piktosiomis jėgomis.

Bet tai – jau gana modernios interpretacijos. Tad, greičiausiai, ir pati triukšmo kėlimo tradicija yra nauja, atsiradusi užmirštant senąsias apeigas ir siekiant užpildyti atsiradusią tuštumą.

Žemdirbių kultūroje svarbiau ne tas kalendorinės metų datos pasikeitimas, kuris įvyksta konkrečiu momentu naktį iš gruodžio 31 į sausio 1 d., bet ilgiau trunkantis sezono pasikeitimo laikotarpis, susietas su gamtos ritmais.

ve.lt

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder