Realybės iliuzija XV

Realybės iliuzija XV

(1)

XV. Aukščiausiojo fenomenas

Žmogus yra toks galingas, kad sukūrė net Dievą...

Jokiu būdu nesu nusistatęs nei prieš religiją, nei prieš tikėjimą Dievu. Gerbiu kiekvieno žmogaus požiūrį, nuostatas, vertybes. Vertinu pasirinkimo laisvę.

Visdėl to iš anksto atsiprašau religingų ir tikinčių žmonių, jeigu mano samprotavimai kam nors pasirodys įžeidžiantys. Aš tikrai nenoriu, kad jūs pakeistumėte savo įsitikinimus. Norėčiau tik logiškai pasamprotauti apie religijos ir Dievo egzistavimo fenomeną. Jokiu būdu neteigiu, kad mano samprotavimai yra vieninteliai teisingi, bet ir neprarandu vilties, kad mano idėjose yra ir truputėlis tiesos.

Mano manymu, pradžioje pateiktas posakis nėra visiškai teisingas, bet nėra ir visiškai klaidingas. Aš jį pavartojau tik todėl, kad jis yra provokuojantis ir verčiantis susimąstyti.

Jūs paklaustumėte, kaip gali būti vienu metu ir teisingas, ir klaidingas.

Sakyčiau, daug kas priklauso nuo žodžiams, kuriais naudojamės gvildendami vienokią ar kitokią temą, suteikiamų reikšmių.

Ši tema ypač priklauso nuo sąvokų. Jeigu mes kalbėsime tais pačiais žodžiais, bet jų reikšmę kiekvienas įsivaizduosime skirtingai, tai mūsų pokalbis bus panašus į pokalbį su kitataučiu. Tokiais atvejais gali atrodyti, kad žmogus kalba kažkokias kvailas nesąmones. Bet jeigu pabandytume išsiaiškinti, kokia reikšmė yra suteikiama vienam ar kitam iš pažiūros paprastam žodžiui, tai pamatytume, kad šios "nesąmonės" tokios nėra. Labai dažnai iš čia atsiranda žmonių nesusikalbėjimas, ginčai, barniai ar net aštresni konfliktai.

Imkime pavyzdį. Yra toks teiginys: "Dievas - tai gamta, o Dievo įsakymai - tai gamtos dėsniai."

Išsakęs šį teiginį buvau apkaltintas, kad mano labai primityvus supratimas. Tai yra, kad mano suvokimas, kas yra Dievas, - labai siauras, kad aš jį suprimityvinu ir kad jo įsakymus paverčiu kone instinktais.

Tai buvo paprasčiausias nesusikalbėjimas. Supratau, kad mano pašnekovas ir aš šių sąvokų apie gamtą ir jos dėsnius reikšmes suprantame truputėlį skirtingai. Žinoma, kad gamta tai nėra tik laukiniai žmonės, lakstantys su ietimis po laukinį mišką, o gamtos dėsniai - tai nėra tik tuos žmones veikiantys instinktai.

Vėliau, kai pradėjome kalbėtis apie tai, ką pašnekovas vadina gamta ir kaip jis supranta gamtos dėsnius, pradėjome geriau suprasti vienas kitą.

Manau, suprantate, kad aš tikrai nenorėjau suprimityvinti Dievo buvimo. Esmė ta, kad tiems patiems žodžiams buvo suteiktos visiškai skirtingos reikšmės. Todėl visada prieš pagalvojant, kad kitas žmogus kalba keistus dalykus, siūlyčiau pamąstyti: gal mes patys ne iki galo suprantame, ką tas žmogus norėjo pasakyti.

Grįždamas prie minėto pavyzdžio privalėčiau paaiškinti, kaip aš suprantu gamtą ir jos dėsnius. Gamta - tai absoliučiai viskas, kas egzistuoja. Tai - ir Žemė, ir Saulė, ir žvaigždės, galaktikos, Visata, gal net daugiau nei visata, tai yra tai, ko mes net nežinome ar net neįtariame egzistuojant, pagaliau pats žmogus, bet kuris vabalėlis, ropojantis žeme, molekulė, atomas, elektronas ar dar smulkesnė dalelė, žodžiu, absoliučiai viskas, apie ką mes žinome ir ko nežinome.

Jeigu gamta yra absoliučiai viskas, nepriklausomai nuo to, ar mes apie tai žinome ar ne, ir jeigu aš Dievą pavadinu gamta, ar aš jį tikrai suprimityvinu ir įspraudžiu į rėmus? Kaip tik atvirkščiai - aš jį išlaisvinu iš bet kokių rėmų. Įsivaizduokime atvirkščiai - jeigu Dievas nėra gamta, o gamta yra absoliučiai viskas, kas egzistuoja. Tai reikštų, kad Dievas neegzistuoja.

Mes patys, žmonės, esame linkę Dievą įsprausti į rėmus, bet ne gamta. Todėl negalime tvirtinti, kad jis nėra gamta ir kad jis neegzistuoja.

Iš minėto pavyzdžio liko neaptarti Dievo įsakymai arba gamtos dėsniai. Ar gamtos dėsniai yra instinktai? Šitoj vietoj ne viskas taip paprasta. Mano pašnekovas nebuvo visiškai neteisus. Gamtos dėsniai apsprendžia absoliučiai viską. Taigi ir žmogaus instinktus. Todėl instinktai yra mažytė dalelė visų gamtos dėsnių.

Žmogų žmogumi padaro gamtos dėsniai. Dar daugiau - gamtos dėsniai žmogų padaro iš pačių paprasčiausių mūsų planetos Žemės dulkelių - molekulių. O kas begali būti didingiau?.. Taip, mes esame ta pati žemė ant kurios vaikštome. Juk iš dangaus niekas neatpučia jokių dalelių mūsų kūno statybai. Juk "Dievas Adomą padarė iš molio", ir tai yra tiesa. Viskas turi būti paimta iš žemės ir vėliau jai grąžinta. Todėl Šventas Raštas dar kartą patvirtina tiesą, kad "Iš dulkės atėję į dulkę pavirsime". Tik visą tai apsprendžia gamtos dėsniai. Jeigu Dievą pavadinome gamta - tai visiškai natūralu, kad Dievas sukūrė žmogų. O jeigu gamtos dėsniai - tai Dievo įsakymai, jie ir yra tie pagrindiniai įsakymai, nuo kurių mes neturime teisės nukrypti arba jų nepaisyti. Jų nepaisymas arba bandymas savanaudiškai jais manipuliuoti gali mus privesti prie didelių bėdų. Pradedant nuo asmeninių nesėkmių, sugriautų gyvenimų ir baigiant globaliomis katastrofomis ar net savęs sunaikinimu.

Gamtos dėsniai arba Dievo įsakymai ne tik žmogų daro žmogumi, bet jie sutramdo net visą mūsų begalinę Visatą ir priverčia ją elgtis būtent taip, kaip jie nusako elgtis, ir ne kitaip.

Daug žinantis skaitytojas tikriausiai imtų prieštarauti, kad visatoje egzistuoja tokių reiškinių, kurie nėra pavaldūs gamtos dėsniams. Toks žmogus tikriausiai mano, kad visi gamtos dėsniai jau yra žinomi. Toli gražu - ne. Gamtos dėsniai nėra tik tie, kuriuos žino mokslininkai. Jų yra žymiai daugiau ir naivu būtų manyti, kad juos visus galėtų žmogaus protas suvokti.

Bus daugiau

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder