Realybės iliuzija

Realybės iliuzija

Daugelis žmonių mano, kad aplink mus nėra nieko tokio, kas dar galėtų bent kiek nustebinti, šokiruoti ar suintriguoti. Daugeliui atrodo, kad mokslas yra skirtas tik mokslininkams, ir tegul jie ten tarpusavyje aiškinasi, kas buvo pirmas - višta ar kiaušinis. Tačiau gavęs galimybę sudrumsti skaitytojų protus savo mintimis apie mus supantį pasaulį, siūlau į jį pažvelgti dar kartą, tik - kitokiu žvilgsniu, kitu kampu ir kitomis akimis.

Marijus GRIGOLA [email protected]

Egzistuoja elementari taisyklė - mokslas negali remtis tikėjimu. Jis remiasi tik faktais. Tačiau pabandęs tuos mokslinius faktus sudėlioti taip, kaip dar niekas nėra to daręs, gavau daugybę neįtikimų bei sukrečiančių išvadų.

Kad ir mūsų aplinkos suvokimo galimybės, - į tai besigilindamas pastebėjau vieną labai įdomų dalyką: pasirodo, nėra visiškai iki galo aišku, ar tai, ką mes suvokiame, yra tikroji realybė. Turbūt ne kartą esate girdėję tokį posakį, kad mes visi gyvename iliuzijų pasaulyje. O ar susimastėte, ką tai galėtų reikšti?

Jūs, žinoma, manote, kad jeigu prieš jus yra kažkoks daiktas, kurį galima paliesti; jeigu prieš jus stovi žmogus, kurį manote, kad pažįstate, apskritai viskas, ką matote ar girdite, - tai ir yra pati tikriausia realybė. Galbūt ir taip, o gal ir ne...

Nuo ko prasidėjo mano domėjimasis visu tuo, ką ruošiuosi jums pristatyti? Visi atsakymai prasideda nuo klausimo... Taip ir man - viskas prasidėjo nuo pirmojo klausimo, iškelto dar vaikystėje, į kurį nesugebėjo man atsakyti nė vienas suaugęs žmogus. Nors ir pats jau esu suaugęs, bet į šį klausimą iki šiol dar negaliu sau atsakyti. Beje, šis klausimas taip ir lieka atviras, nes į jį atsakymo apskritai nėra. O tas klausimas skamba taip: kas yra už tų žvaigždžių, kurios taip gražiai spindi giedrą naktį? Ar jos kada nors baigiasi? Ar apskritai egzistuoja visatos kraštas, mūsų erdvės pabaiga?

Nuo tada pradėjau kelti sau klausimą po klausimo ir bandyti į juos atsakyti. Tokiu būdu susikaupė nemažai minčių. Visos jos yra paremtos logika ir šiuolaikinio mokslo teorijomis. Tik į paprastus kasdienius reiškinius aš bandau pažvelgti įvairiais ir dažnai netikėtais rakursais.

Taigi tikiuosi, kad šios moksliškai jaunatviškos ir truputėlį padūkusios mano mintys pasieks jus šeštadieniais - besiilsinčius kartu su "Vakarų ekspresu".


I. Vaizdo iliuzija

Kiekvienas prieš save nuolatos matome mus supančius daiktus. Šie daiktai yra materialūs. Juos galime matyti, liesti, užuosti. Bet kas yra toji materija, iš kurios šie daiktai padaryti?

Kad neversčiau jūsų spėlioti, iškart pasakysiu, jog nė vienas mokslo daktaras, profesorius ar akademikas, nė vienos mokslo šakos atstovas, nė vienas iš mūsų planetos gyventojų negali atsakyti į šį klausimą ir vargu ar kada galės.

Kodėl? Ogi todėl, kad nė vienas iš mūsų negalime tiesiogiai tos materijos nei pamatyti, nei paliesti, nei kokiais kitais būdais pajusti. Jeigu matome, pavyzdžiui, knygą, tai matome ne knygą ar joje parašytas raides, bet matome tą šviesą, kuri pasiekė mūsų akis, atsispindėjusi nuo šios knygos. Išjunkime šviesą ar nueikime ten, kur tamsu, ir tada pažiūrėkime į tą pačią knygą. Ar dabar matome ją? Žinoma, ne, nes yra tamsu ir mes apskritai nieko nebematome. Turbūt visiems suprantama, kad jeigu mes sugebėtume matyti būtent knygą, o ne nuo jos atsispindinčią šviesą, tai mes šią knygą puikiausiai matytume ir tamsoje. Tai reiškia, kad mes savo akimis aptinkame ne patį daiktą, o tik to daikto kažkokiais būdais paveiktą šviesos srautą, kuris su tuo daiktu neturi nieko bendro. Kitaip tariant, matančiam žmogui šviesa - tai tas pats, kas neregiui baltoji lazdelė. Skirtumas tik tas, kad šviesa yra truputėlį informatyvesnė. Tai reiškia, kad mums nelemta pamatyti nei šios knygos, nei bet kokio kito daikto, nes mes matome ir visada matysime tik šviesą, kuri su šiais daiktais neturi nieko bendro.

Taigi ar mes galime pamatyti šią mįslingąją materiją? Dabar turbūt jau aišku, kad materijos pamatyti mums nelemta. Tai, ką mes matome, tėra tik tos menamos materijos vaizdo iliuzija, susidariusi mūsų suvokime.

II. Realios spalvos iliuzija

Man labai patiko pavyzdys iš vieno amerikietiško tipo psichologijos vadovėlio. Šį pavyzdį būtų galima pavadinti "raudono pomidoro iliuzija".

Ką mes matome žiūrėdami į raudoną pomidorą? Turbūt pagalvosite, - koks kvailas klausimas, aišku, kad mes ir matome raudoną pomidorą. O kaip jūs reaguotumėte, jeigu pasakyčiau, kad jis yra pačių įvairiausių spalvų, bet tik jokiu būdu ne raudonas? Nesąmonė, ar ne?

Deja, kad ir kaip mums to nesinorėtų, ši nesąmonė ir yra tiesa. Nes mes juk matome ne patį daiktą (kaip jau anksčiau išsiaiškinome), o tik nuo jo atsispindinčią šviesą. Šviesa susideda iš įvairių spalvų, o daiktus mes matome tokios spalvos, kokią šis daiktas atspindi. Kitas spalvas šis daiktas sugeria. Jeigu raudonas pomidoras nuo savęs atspindi raudoną spalvą, kurią mūsų akis ir pagauna, tai jis tos spalvos ir nebeturi. Visų kitų spalvų jis neatspindi, t. y. jis jas sugeria. Kitaip tariant, visos kitos spalvos raudono pomidoro paviršiuje lieka, išskyrus raudoną. Dabar galima kelti klausimą dar kartą.

Tai kokios spalvos iš tikro yra "raudonas pomidoras"?

Todėl ir lieka vienintelis atsakymas, kad pomidoras yra pačių įvairiausių spalvų, bet tik ne raudonas. Tai reiškia, kad mes apskritai visus daiktus matome tikrai ne tokių spalvų, kokie jie iš tikro yra.

Taigi tenka konstatuoti tą faktą, kad mes turime dar vieną akivaizdžią iliuziją - tai realių spalvų iliuziją.

Šį "raudono pomidoro" iliuzijos pavyzdį galime papildyti vienu elementariu eksperimentu. Jeigu šį raudoną pomidorą tamsioje patalpoje apšviestume šviesa, kurios spektre nėra raudonos spalvos, - tai mes pamatytume, kad šis pomidoras tampa nebe raudonas, o, pavyzdžiui, pilkas, melsvas ar dar kokios kitos spalvos.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder