Technologijos
Šiandien turime gana daug su technika susijusių antikvarų, kurie nebenaudojami keliasdešimt metų. Turbūt, jei dar nesunku atsiminti, kad muzika buvo klausoma per patefoną iš vinilinių plokštelių, o filmai žiūrimi naudojant juostinį DVD, tai jau mažai kas atsimena tokias technikos apraiškas, kai nespalvoti filmai buvo filmuojami rankine filmavimo kamera. O ką jau kalbėti apie spausdinimo mašinėlę ir vienintelį žinių perdavimą - laiškus, vietoj dabar įprastų trumpųjų sms žinučių.
Ekspertai šiandieninį jaunimą vadina informacine karta, kompiuteris ir kitos naujausios technologijos yra neatskiriama jų gyvenimo dalis. Daugelis neįsivaizduoja gyvenimo be televizijos ar interneto. Jie niekada nesupras, ką reiškia žiūrėti filmą be reklamų, ir nežinos, kaip tingisi keltis iš lovos, kad perjungtum televizoriaus kanalą, nes lempiniai televizoriai buvo reguliuojami tik taip.
Kalbant apie informacines technologijas, verta prisiminti ir pagerbti puikų išradimą - diskelį, liaudiškai skambiai vadinamą „flopiku“. Tai buvo nedidelė kvadratinė laikmena informacijai kelti ir laikyti. Didžiausias diskelių privalumas buvo tas, kad jie buvo daugkartinio naudojimo, o ir kainavo vos keliasdešimt centų. Be to, diskeliai su laiku užsitarnavo didžiulę pagarbą, kadangi tai tapo kone amžina failų saugykla. Jei dar pas kažką yra užsilikę šių atradimų, tikėtina, kad informacija, įkelta į diskelius, ko gero, nedingo iki šių dienų. Šiandien planšetiniais kompiuteriais besidomintiems mažamečiams toks daiktas yra tikrų tikriausias antikvaras.
Buičiai ir pramogoms
Šiandien daugelis mokinių turi mobiliuosius telefonus, o kai kurie net ne po vieną. O jų tėveliai ar net seneliai galėtų papasakoti apie laikus, kai viena populiariausių ir moderniausių susisiekimo paslaugų buvo taksofonas. Tai nedidelė būdelė viešoje vietoje, iš kurios galima paskambinti nusipirkus specialią kortelę. Kortelėje galėjo būti tam tikras minučių skaičius. Į aparatą įkišus kortelę, galima kalbėti atitinkamą skaičių minučių. Dažnai tai tapdavo ne tik puiki paslauga, bet ir pramoga vaikams.
Kadaise Lietuvos miškuose gyvenusių tarpanų jaunikliai
Prieš gerus dvidešimt metų daugelyje Lietuvos šeimų buvo puiki pramoga šeimyniškam vakarui - skaidrės ir projektorius. Ši įranga buvo visai kitokia nei dabar esame pripratę matyti. Nedidelės kvadratinės skaidrės buvo dedamos po vieną ir išimamos rankiniu būdu. Puikiausias ekranas skaidrių peržiūrai namuose buvo didžiulis šviesios medžiagos audeklas. Kadangi plataus skaidrių pasirinkimo nebūdavo, šeimos atžaloms daugiausia tekdavo žiūrėti skaidres apie grybus, augalus ar gyvūnus. Nors gal ir geriau nei šiuolaikiniai animaciniai filmai apie smurtą, vis kažkiek žinių bagažas pasipildo.
Vienas labiausiai mėgstamų daiktų, o kartu ir pramogų vaikams, prieš gerą dvidešimtmetį palikęs Lietuvą - sifonas. Nors pagal paskirtį tai buvo daugkartinio naudojimo indas, kurį gazuotu vandeniu buvo galima pripildyti specialiose vietose, dažniausiai vaikų rankose jis tapdavo vandens šautuvu ar kitu ginklu kiemo vandens kare.
Vienas įspūdingiausių senovinių daiktų, kuriuos dar būtų galima rasti močiučių spintose - senovinis plaukų džiovintuvas. Šiandien šis daiktas gali atlikti kelias funkcijas, būti didelis ir mažas, tačiau kažkada jis buvo visai nepanašus į šiandieninį jo atitikmenį. Senovinis plaukų džiovintuvas buvo panašus į didžiulę beretę su pritvirtinta anga, pučiančią į beretę karštą orą. Damos, susisukusios šlapius plaukus suktukais, kurie šiandien jau taip pat gali būti priskiriami prie sendaikčių, užsimaudavo didžiulę beretę ir taip išgaudavo puikų rezultatą - lygiai garbanotus plaukus.
Patogiam gyvenimui
Puikus sendaikčių pavyzdys yra spiralė, kuri buvo naudojama vandeniui užvirti. Ji, įjungta į elektros lizdą, buvo įmerkiama į vandenį ir jį kaipmat užvirindavo. Galima būtų tvirtinti, jog spiralė yra šiandien kasdien visų naudojamo virdulio prosenelė ar bent senelė.
Prieš kelerius metus į Lietuvos turgavietes buvo atvežti kasos aparatai, kurie turėjo sunkiai ten prigyti. Ilgametės pardavėjos turbūt dar atsimena kiek patogesnį skaičiavimo būdą - vadinamuosius skaitliukus. Dažniausiai tai buvo nedideli mediniai burbuliukai, kuriuos stumiant iš vieno šono į kitą buvo skaičiuojama suma, kurią pirkėjui reikia sumokėti. Kiek modernesnis skaičiavimo būdas buvo mašinėlė su rankenėle: kiek kartų pasuksi rankenėlę - tiek kartų padaugintas norimas skaičius atsivers.
Po išnykimo bebrai Lietuvoje buvo atkurti dirbtinai.
Tiek ir dar daugiau įvairių daiktų kasdien užima tik epizodinį vaidmenį žmogaus gyvenime. Nereikia antikvarų ir sendaikčių ieškoti tolimoje praeityje, jų pakankamai iš kasdienio naudojimo daiktų į sendaikčių grupę pereina kasdien. Galima tik spėti, kokie šiandien mums įprasti daiktai kels juoką ir nuostabą mūsų vaikaičiams.
Galima tik spėti, kokie šiandien mums įprasti daiktai kels juoką ir nuostabą mūsų vaikaičiams.
Kalbant apie greitai bėgantį laiką ir besikeičiantį mūsų pasaulį reikia paminėti, jog sparčiai keičiasi ne tik mūsų daiktai, bet ir aplinka. Vis dažniau žmogaus įsikišimas ir modernėjančios technologijos daro kartais negrįžtamą poveikį mus supančiai gamtai. 1976 m. Lietuvoje patvirtinta Raudonoji knyga po kiekvienos redakcijos vis storėja. Kad ir kaip žmogus stengtųsi ir bandytų gelbėti gyvūnus, tikėtina, kad tam tikrųjų rūšių mūsų vaikaičiai taip pat nebeišvys.
Pasak ekspertų, Lietuvos gamta yra dar labai jauna, tačiau jau yra praradusi nemažai gyvūnų. Kadaise Lietuvos plotuose gyveno raganosiai, mamutai, šiaurės elniai. Kai kurie iš jų išnyko, kiti pasitraukė į palankesnes teritorijas. Apie išnykusius ir nykstančius Lietuvos gyvūnus kalbamės su gamtininku Selemonu Paltanavičiumi.
Pasididžiuoti nebegalime
Įdomiai išnykusi europinė audinė - nedidelis kailinis žvėrelis, šiek tiek primenantis ūdrą. Ji niekada nebuvo labai gausi, bet gyveno Lietuvos ir visos Europos upeliukuose ir tvenkiniuose. Kai kuriose šalyse ji buvo išmedžiota XVII-XVIII a. Lietuvoje ji galėjo gyventi, nes neturėjo gamtoje artimo konkurento. Po karo buvo vykdoma politika, kuri reikalavo praturtinti gamtą. Buvo įveisti mangutai ir kanadinė audinė. Pastaroji per maždaug tris dešimtmečius visiškai išstūmė europinę audinę. Dabar gamtoje jos praktiškai niekur nėra. Ją išsaugojo estai ir veisia jas nelaisvėje ir keliose kitose šalyse. Tačiau ją šiandien sugrąžinti į gamtą nėra sąlygų, nes čia jos vietą užėmė kita populiacija.
Lietuvoje stumbrai negyveno daugiau kaip 200 metų.
Lietuvoje šiandien stumbrų pamatyti sunku. Didžiausia tikimybė tam yra zooologijos sodas. Pasak gamtininko, stumbras visą laiką buvo medžiojamas gyvūnas. Ruošiantis Žalgirio mūšiui, aprūpinti kariuomenę buvo medžiojami stumbrai. XX a. pradžioje buvo sumedžiotas paskutinis stumbras, gyvenantis laisvėje. Susirinkęs kongresas nutarė, kad reikia šiuos gyvūnus saugoti ir veisti. Į Lietuvą stumbrai laikyti nelaisvėje buvo parvežti 1969 m. Tačiau kol stumbrų nebuvo daugiau nei 200 metų, gamta pasikeitė. Tai gyvūnas, kuriam reikalingi tankūs ir dideli miškai, todėl šiandien ne aptvaruose gyvenantiems stumbrams Lietuvoje yra labai sudėtinga.
„LDK gyveno ir buvo išnaikintas įdomus gyvūnas - tarpanas“, - pasakoja S.Paltanavičius. Pasak jo, tai buvo pilkas arklys su juoda juosta ant nugaros. Tokie dūminės spalvos arkliukai lakstė Lietuvos miškuose. Apie 1815 m. buvo išmedžioti paskutiniai šie dailūs gyvūnai. XX a. žmonės sugalvojo atkurti šiuos gyvūnus. Lenkijos ir Vokietijos teritorijoje buvo kumelių, kurios atsivesdavo kumeliukų, visiškai panašių į tarpanus.
Į laisvę paleidžiama nelaisvėje užauginta lūšis.
Vietiniai žmonės gaudydavo miškuose kumeliukus, prijaukindavo juos ir taip per daug kartų išliko genetinė medžiaga. Dabar tarpanus užsienio šalyse laiko aptvaruose ir naudoja prižiūrėti kraštovaizdį. Šių išskirtinių gyvūnų kaimenę taip pat turi latviai. Lietuvoje šių gyvūnų galima išvysti Ignalinos rajone, kur gyvena du tokio tipo tarpanų palikuonys.
Tauras - didelis laukinis jautis. 1627 m. nugaišo paskutinis tauras. Dar prieš I pasaulinį karą buvo du broliai vokiečiai Hekai - jie buvo skirtingų miestų zoologijos sodų direktoriai. Jiedu sugalvojo ir panaudodami kryžminimą išvedė žvėrį, kažkuo panašų į taurą, nors jie vadinami Heku galvijais. Šiandien jie taip pat ganomi kraštovaizdžių priežiūrai.
Ties išnykimo riba
Nedideli paukšteliai - meldinės nendrinukės gali taip pat sulaukti panašaus likimo. Jos Lietuvoje peri tik trijose vietose. Tai globaliai nykstanti rūšis. Tikėtina, jog po 50 metų Lietuvoje šis paukštelis jau negyvens. Panašiomis sąlygomis šiuo metu gyvena ir didysis apuokas, kurtinys, tetervinas.
Parengta pagal dienraščio „Vakaro žinios“ priedą „Geras!“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą