Vienintelė Europoje dykuma - Tabernasas - yra Andalūzijoje, Almerijos provincijoje. Tabernaso dykuma yra sausringiausia Ispanijos vieta.
Madridas, Ispanijos sostinė, yra pačiame šalies centre. Ispanija - arčiausiai Afrikos esanti Europos šalis. Ispanijos miestai Seuta ir Melila yra Afrikos žemyne. Žemyninė Ispanijos dalis yra vos už 12 mylių kelio nuo Seutos, keltu ten galima nusigauti per 35 minutes. Iš Seutos - ranka pasiekiamas Marokas.
Ispanų kalba (Kastilijos ispanų) nėra vienintelė, kuria kalbama Ispanijoje. Gan plačiai vartojamos tokios kalbos kaip galisų, baskų ir katalonų. Baskų, gyvenančių Ispanijos šiaurėje, kalba nėra gimininga nė vienai iš gyvųjų pasaulio kalbų ir nepriklauso nė vienai kalbų grupei.
Ispanijoje yra daugiausia paplūdimių - 200, o kranto linijos ilgis yra 4964 km. Todėl ją taip myli turistai.
Ispanijoje pagaminama 44 proc. viso alyvuogių aliejaus pasaulyje.
Sevilijos miestas yra nepaprastai populiarus klasikinės operos pasaulyje ir yra vertas Gineso rekordų knygos. Šiame mieste vyksta 6 garsiausių operų veiksmas: V.Mocarto „Don Žuanas“ ir „Figaro vedybos“, Dž.Verdžio „Likimo galia“, L.Bethoveno „Fidelijus“, Dž.Rosinio „Sevilijos kirpėjas“, Ž.Bizė „Karmen“.
Sevilijos herbe, vėliavoje ir kituose simboliuose galima pamatyti jos devizą - rebusą: NO8DO. Devizo centre - ne aštuonetas, o vilnos sruoga, kuri ispaniškai vadinasi „madeja“. Frazė „No madeja do“ skamba taip pat kaip „No me ha dejado“, kuri reiškia „Tu manęs nepalikai“. Pasak legendos, šiuos žodžius miestui XIII a. padovanojo karalius Alfonsas X, kai jo sūnus pabandė paimti valdžią į savo rankas, bet Sevilijos gyventojai liko ištikimi valdovui.
Kadisas - miestas Andalūzijos vakaruose, laikomas vienu seniausių Europos miestų, o gal ir pačiu seniausiu. Istorikai nustatė, kad jau 1110 m.pr.m.e. šiuolaikinio Kadiso vietoje buvo įsikūręs finikiečių miestas.
Katedra, užimanti didžiausią plotą pasaulyje - Santa Marija de la Sede Sevilijoje (1402-1519 m.). Jos ilgis - 126,2 m, plotis 82, 6 m, o navos skliauto aukštis - 30,5 m.
Salamankos miesto katedros, pastatytos XII a., raižiniuose galima aptikti kosmonauto su skafandru figūrėlę. Jokios mistikos čia nėra: 1992 m. restauruojant katedrą vienas iš meistrų ją pridėjo vietoj savo parašo (kosmonautą jis pasirinko kaip XX a. simbolį).
Ilgiausias pasaulyje stiklinis tunelis - tai Barselonos akvariumas, nutiestas po vandeniu. Barselonos akvariume galima apžiūrėti turtingą ir įvairią Viduržemio jūros fauną ir florą, jis pagrįstai yra laikomas didžiausiu Europoje.
Ispanijos himnas neturi žodžių. Ispanijos karalius Alfonsas visai neturėjo muzikinės klausos, todėl net buvo įsteigta speciali pareigybė - himnininkas. Jo pareiga buvo pasakyti karaliui, kada pradės skambėti nacionalinis himnas, nes pats jo nuo kitos muzikos neatskirdavo.
Tiek šventinių dienų kiek Ispanijoje tikriausiai daugiau niekur nėra. Siestos, fiestos, masinės šventės virsta ilgokomis atostogomis. Kada ispanai spėja dirbti - neaišku, bet dėl to jie taip pat nelabai jaudinasi. Todėl ilgai ir gyvena.
Ispanija - spalvingų pramogų šalis. Kalbame ne tik apie mūsų požiūriu žiaurią pramogą - koridą, bet ir apie kitas nacionalines linksmybes, pavyzdžiui, pomidorų festivalį. Šio linksmo renginio esmė - visus ir viską apmėtyti prinokusiais pomidorais. 1945 m. nedideliame Ispanijos miestuke Bunjolyje per karnavalą susivaidijo du draugai. Besiginčydami jie pradėjo vienas į kitą mėtyti pomidorus. Taip gimė viena iš neįprasčiausių ispanų švenčių - Tomatina, kasmet vykstanti rugpjūtį. Tuo metu į miesto gatves išvažiuoja sunkvežimiai su „šaudmenimis“. Per Tomatiną „žūsta“ apie 100 tūkst. tonų pomidorų.
Kanarų salos buvo taip pavadintos visai ne dėl daugybės ten gyvenančių kanarėlių. Atvirkščiai - būtent paukščiai buvo pavadinti salų vardu. O pavadinimas „Kanarų“ kilo iš lotyniško žodžio canis - šuo. Taip salas pavadino romėnai, susidūrę su šunis dievinančiais jų gyventojais. Ir šiandien Kanarų salų herbe skydą laiko būtent šunys.
Espanjolė - ploni ūsiukai, pereinantys į smailią trumpą barzdelę - atsirado Ispanijoje viduramžiais, kai buvo madingos didžiulės nėrinių apykaklės, dėl kurių vyrai tiesiog negalėjo auginti ilgų barzdų.
Ispanijos karališkoji dinastija viduramžiais didžiavosi savo giminės senumu ir kraujo grynumu: jie niekada nesituokė su maurais, išeiviais iš Afrikos. Ispanijos karališkosios atžalos pasižymėjo balta oda, pro kurią švietėsi melsvos kraujagyslės. Todėl ji išdidžiai save vadino „sangre azul“ - mėlynakraujai. Iš čia šis išsireiškimas pateko į kitas pasaulio kalbas.
Ispanija - vienintelė Europos šalis, išduodanti leidimus gyventi nelegaliems migrantams, išgyvenusiems joje 3 metus. Legalizuotis galima įteikus prašymą gyvenamosios vietos administracijai.
Ispanija yra trečioji pasaulyje pagal gaminamų vynų kiekį. Jie gaminami visuose be išimties šalies regionuose. Pirmąsias dvi vietas užima Prancūzija ir Italija. Butelis paprasto sausojo, bet tikrai kokybiško vyno prekybos centre kainuoja 65 euro centus.
Ispanijoje gyvuoja keistas paprotys nepusryčiauti namuose. Čia valgoma vėlai: pusryčiaujama 14 valandą, pietaujama 22-ą. Prie stalo dera vengti tokių temų kaip pilietinis karas, Franko valdymas, korida ir asmeninis gyvenimas. Kam nors galbūt bus netikėta išgirsti, kas ispaniškas maistas nėra aštrus. Patiekalai retai gardinami pipirais, kai kada tik dedama česnako.
Pagal restoranų, barų ir kavinių skaičių Ispanija Europoje pirmauja. Tokių įstaigų - daugiau kaip 350 tūkstančių. Seniausias pasaulyje restoranas „Casa Botin“ yra Ispanijoje. Jis buvo atidarytas 1725 metais. Ispanijos Lansarotės saloje, priklausančioje Kanarų salų grupei, yra restoranas „El Diablo“ (isp. „velnias“). Maistas čia gaminamas tiesiai virš veikiančio vulkano žiočių, daugiau kaip 400 laipsnių temperatūroje.
Ispanai mėgsta pavalgyti, o jei norite išreikšti virėjui pagarbą ir jam padėkoti, teisingiausia bus paprašyti įdėti dar. Ispaniška virtuvė yra populiari visame pasaulyje: šalta sriuba gaspačo, į plovą panaši paelja, savotiškas omletas tortilja, įvairūs užkandžiai - „tapas“. Būtent ispanai atvežė į Europą tokius produktus kaip pomidorai, bulvės, avokadai, tabakas, kakava. Taip pat tai vienintelė Europos šalis, kurioje auga bananai.
Visame pasaulyje garsėja Andalūzijos ristūnai. Andalūzijos žirgai yra vadinami ispanų legenda. Geriausi riteriai kaudavosi tik ant jų, drauge su konkistadorais jie nukariavo Naująjį pasaulį. Juos paveiksluose vaizdavo geriausi dailininkai, istoriniuose romanuose aprašinėjo rašytojai. Sužavėtas šių žirgų eisena, Homeras vadino juos sidabrinėmis strėlėmis, vėjo sūnumis, geriausiais karių palydovais.
Ispanai mėgsta įvairias sporto šakas, bet neabejotinas favoritas yra futbolas. Aistruolių šūkis „olė-olė!“ taip pat yra kilęs iš Ispanijos, taip buvo šaukiama per koridą arba šokant flamenką. Manoma, kad „olė“ - tai pakitęs žodis „alachas“, į Ispaniją atneštas musulmonų, kurie VIII a. buvo nukariavę Ispaniją.
Korida Ispanijoje yra laikoma menu. Tai yra populiariausia pramoga ir kartu sportas, Ispanijos istorijos, meno ir kultūros dalis. Beveik visuose miestuose yra specialios koridos arenos. Nors mūsų dienomis yra gana daug koridos priešininkų, taip pat tarp ispanų. Pavyzdžiui, Kanarų salose ir Katalonijoje korida nerengiama. Korida gimė Rondos mieste (Andalūzija), jos pradininkė yra Romerų šeima, gyvenusi Rondoje. Rugsėjo pradžioje Rondoje vyksta šventės, sutampančios su „Gojos korida“, iki smulkmenų atkuriančia bulių kautynes, vykdavusias prieš daugiau kaip pustrečio šimtmečio. Tame pačiame mieste yra didžiausia koridos arena, pastatyta 1785 metais, jos skersmuo - 66 m.
Vaikai Ispanijoje dažnai vadinami tėvų arba artimiausių giminaičių vardais, todėl vienoje šeimoje gali būti trys Marijos ir šeši Karlosai. Visi ispanai turi dvi pavardes - motinos ir tėvo.
Pagal tradiciją nuotakos šukuosena vestuvių dieną puošiama žydinčio medžio, kurio pavadinimas iš ispanų kalbos verčiamas kaip „kiniškas obuolys“, šakelėmis. O ryškūs saulės spalvos šio medžio vaisiai yra nacionalinis meilės ir laimės simbolis. Tai - apelsinas.
Ispanai yra ilgaamžiai: jų vidutinė gyvenimo trukmė - 79 metai. O moterų vidutinė gyvenimo trukmė Ispanijoje yra didžiausia iš visų Europos šalių - 87 metai.
Trylikta mėnesio diena, išpuolanti penktadienį, ne visur laikoma nelaimingiausia kalendoriaus diena. Graikijoje ir ispaniškai kalbančiose šalyse tradiciškai baiminamasi antradienio, kuris yra 13-oji mėnesio diena.
Žinomas ispanų muzikos žanras - flamenkas. Turistų manymu, flamenkas - Ispanijos siela. O daugelis ispanų taip nemano. Kiekviename Ispanijos regione siela atsiskleidžia savaip ir nepakartojamai: Aragone šokama chota, Baskijoje - bolero, Kastilijoje - segidilija. Flamenkas - tai Pietų Ispanijos (Andalūzijos) dainos ir šokiai. Šis muzikos ir šokių stilius į Ispaniją XV a. atėjo iš Rytų su čigonais, kurie savo muziką ir šokius praturtino bizantiškais, judėjiškais, arabiškais motyvais. Sakoma, kad flamenkas - tai būdas reikšti emocijas. Atlikėjo kojos, rankos ir visas kūnas be perstojo juda, bet jis pats visąlaik lieka vienoje vietoje. Ritmas pabrėžiamas trepsėjimu. Pagal aistringumą, emocijų intensyvumą būtent flamenkas iš visų ispanų meno rūšių yra artimiausias koridai.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą