Bitės neša mums medų, vašką, iš jų nuodų daromi vaistai. Iš kai kurių skydamarių rūšių daromi vertingi karmino dažai. Iš šilkverpių gaunamas natūralus šilko pluoštas. Vabzdžiai parazitai bei grobuonys(entomofagai) reguliuoja kitų vabzdžių gausumą. Plėšrieji vabzdžiai - žygiai, skruzdėlės, boružės, auksaakės sunaikina daug kenksmingų vabzdžių.
Nuo vabzdžių priklauso daugybės kitų rūšių gyvūnų egzistavimas. Jais minta ežiai, kurmiai, šikšnosparniai, driežai, vabzdžialesiai paukščiai, žuvys...
Vabzdžiai reikalingi ir laboratoriniams tyrimams. Vaisinės muselės drozofilos - genetinių tyrinėjimų objektas. Sudėtingų bei tobulų vabzdžių funkcijų "mechanizmo" pagrindu konstruojami idealūs techniniai modeliai. Dabar, kad išsaugotume naudingųjų vabzdžių rūšis, kuriami entomologiniai draustiniai.
Žirgeliai
Pasaulyje žinoma 400 jų rūšių, Lietuvoje - net 50. Jų protėviai skraidė dar prieš 320 milijonų metų. Pirmieji laumžirgiai buvo milžiniški. Sparnų ilgis siekė 75 cm.
Ypač gerai skraido ryškių spalvų, didesni už skėtes idealios aerodinaminės formos laumžirgiai. Jie ne mosuoja tinkliniais sparnais, bet labai dažnai (28-30 kartų per minutę) vibruoja. Tai tikri drakonai, galintys skristi iki 40 kilometrų per valandą greičiu.
Kiekviena žirgelių rūšies vabzdžio akis sudaryta iš 28 000 mažų akelių - facečių. Grobį pastebi net už 12 metrų. Regi ir priešingos lyties padarą. Ilgos, šėriuotos, plonos kojos nepritaikytos vaikščioti žeme. Taigi beveik visą laiką praleidžia ore, pailsėdami ant šakelių, žolių stiebų. Skrisdami žirgeliai taip sulenkia kojas, kad padaro savotišką tinklą; juo ir gaudo vabzdžius. Stambų grobį stipriais žandais greit suplėšo į smulkius gabalėlius. Dažniausiai žirgeliai turi pamėgtas medžioklės vietas.
Virš vandens pradėję vestuvinį šokį, vieni šaute šauna aukštyn, krinta žemyn, pilvelį kyšteldami į vandenį. Kiti nutupia ant vandens augalų ir girliandomis deda kiaušinius. Žirgelių poravimosi poza - vadinamoji "rato poza".
Meškutės su sparnais
Tai įvairaus didumo, ryškių spalvų naktiniai drugiai. Pavadinti meškutėmis todėl, kad suaugę vabzdžiai ir vikšrai apaugę tankiais plaukeliais. Ypač paplitę tropikuose. Žinoma per 5000 rūšių. Nutūpęs drugys sparnus susideda stogeliu. Ryškių spalvų užpakalinius sparnus paslepia po slepiamos spalvos priekiniais.
Stambių drugių vikšrai minta augalais, smulkių - vien kerpėmis. Užaugę vikšrai apsiverpia šilko siūlais ir dideliuose kokonuose virsta lėliukėmis. Purpurinė meškutė skraido ir dieną. Dažniausiai sutinkama yra keršoji meškutė (Arctia caja), kuri skraido naktį, o dieną slepiasi lapijoje. Patelė padeda iki 1 000 kiaušinių, iš kurių po 10 dienų išsirita vikšreliai.
Plokštėtaūsiai "šventieji"
Gausi šeima; pasaulyje žinoma per 20 000 rūšių. Būdingas skiriamasis bruožas - antenos. Jos trumpos, baigiasi buožele, sudaryta iš kelių plokštelės formos narelių.
Skirstomi į dvi grupes: mėšlavabalius ir karkvabalius. Pirmųjų ir suaugėliai, ir lervos minta įvairių gyvūnų išmatomis, pūvančiais grybais. Tai itin naudingi vabzdžiai, nes skatina dirvodarą - užkasa į žemę organines liekanas. Žinomiausias mėšlavabalis - šventasis skarabėjas (Scarabeus sacer) - iš mėšlo lipdo rutuliukus, kuriuos, užkasęs į žemę, suėda arba į juos patelė padeda kiaušinių. Vidurinėje Azijoje gyvenantis 40-50 cm didumo didysis mėšlavabalis sulipdo iki 17 cm skersmens mėšlo rutulius.
Bene labiausiai paplitę Geotrupes genties mėšlavabaliai. Jų aptinkama visur, išskyrus tundrą ir dykumas. Skraido vakarais, ypač prieš giedrą orą, o prieš lietų slepiasi urveliuose. Lietuvoje sutinkamas smailiaragis mėšlavabalis - juodas, blizgantis. Patinas ant galvos turi ilgą, smailų, kiek lenktą ragą, patelės ragas trumpas ir bukas. Abu vabalai po mėšlo krūva žemėje iškasa nemažą duobelę, ir iš mėšlo joje padaro penketą ovalių "kriaušių". Lervos gyvena ir auga "kriaušių" viduje, o tėvai lieka urvelyje, kol jos išsirita.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą