Nuo seno žmonės svajojo skraidyti. Vieni vis dar svajoja apie tai, kiti tuo tarpu sėkmingai skraido. Veikiausiai niekaip kitaip, o tik skraidant juntama didžiulė laisvė. Ypač skraidant parasparniu. Tai – laisvė keliauti, pakilti, skristi, o nusileidus visą reikiamą įrangą tiesiog susipakuoti į kuprinę ir judėti toliau. Apie parasparnį ir skrydžio romantiką kalbamės su bene labiausiai įkvepiančiu parasparnio pilotu Lietuvoje – Tadu Sidaravičiumi. Pradėjęs skraidyti 14 metų, jis tapo pirmuoju lietuviu užkopusiu į Monblaną ir nuo jo nusileidusiu parasparniu. Jaunuolis dirba instruktoriumi ir įkvepia žmones pakilti į orą bei mėgautis laisvu skrydžiu!
Kaip tavo gyvenime atsirado parasparniai ?
Kartą vaikystėje su tėvais vykome į Slovakijos kalnus Tatrus pasivaikščioti. Užkilę keltuvais sutikome sėdinčius pilotus ir laukiančius geresnio oro, prisijungėme prie jų, nes aš labai norėjau pamatyti, kaip jie skrenda, tačiau tąkart nesulaukę išėjome. Tik vėliau išvydome, jog jie kyla, ir kai tik būdavo galimybė sustoti, aš sustodavau ir žiūrėdavau svajodamas kada nors ir pats tai pajusti. Nuo to laiko, kai pirmą kart išvydau parasparnius, prabėgo gal kokie 3–4 metai ir mano svajonė išsipildė. Tėtis pradėjo mokytis pirmas, o aš kasdien vykdavau kartu ir įdėmiai žiūrėdavau, ką ir kaip jis daro, ką jam instruktorius sako ir t. t.
Kiek tau buvo metų kai pirmą kartą pakilai į orą?
Man buvo 14 metų, kai nuvykdavom į Valkininkus aš vis pasiimdavau „bėgiojimo" (sparnas jau nebetinkamas skraidyti, aut. pastaba) sparną ir treniruodavausi. Vieną vakarą instruktorius Jevgenij Blocha sako: „Nori kilt?“. Atsakiau: „Noriu.“ Pakilau, ir nuo tos dienos sėdėdamas mokykloje, visad žiūrėdavau pro langus ir laukdavau geresnių orų.
Kodėl nusprendei tapti instruktoriumi ? Kiek jau esi turėjęs mokinių?
Paskraidžius ir įgavus patirties įprastiniai skraidymai nebeteikė tiek malonumo, todėl paskatintas aplinkinių pradėjau mokyti. Tai buvo tarsi iš naujo atrastas užsiėmimas. Pradžioje mokiau tik antžeminio pasiruošimo, vėliau tapau instruktoriaus padėjėju, o dar vėliau ir pilnaverčiu instruktoriumi.
Visiškai savarankiškai (2010–2012 m.) esu išmokęs 14 mokinių, o praeitais metais tapau antruoju Lietuvoje pavojingų situacijų simuliavimo ir saugumo instruktoriumi.
Ar galima sakyti, kad turi svajonių darbą? Skraidai ir gauni pinigų?
Iš dalies galima sakyti, jog tai yra svajonių darbas, bet tai tikrai nėra lengvas užsiėmimas, nes tu esi atsakingas už mokinių saugumą ir neturi teisės suklysti. Yra toks posakis: „Kai malonumas tampa darbu – tai jau nebe malonumas“. Tad iki šiol bandau balansuoti ant šios plonos ribos, stengiuosi pajausti ir malonumą ir mylėti savo darbą.
Daugeliui atrodo, kad skraidymas be galo romantiška. O kaip iš tiesų? Kiek romantikos parasparnių instruktoriaus gyvenime?
Kiekvienas į šį užsiėmimą žiūri kitaip, vieniems tai sportas, kitiems pramoga, hobis, laisvalaikio praleidimo būdas, darbas ar net gyvenimo būdas. Skraidančiųjų rate yra ganėtinai daug romantikų, kurie supranta, jog mažai kas gali pajausti tai, ką mes skraidydami jaučiame.
Kokie pasiekimai parasparnių sporte?
Esu daugkartinis Lietuvos parasparnių varžybų bei čempionatų prizininkas, bet man svarbiausia yra dalyvauti ir tobulėti, o ne laimėti.
Tobula šalis skraidymams?
Visos šalys, ypač egzotinės ir tos, kuriose dar nesu skraidęs atrodo geresnės, o tobuliausia būtų „tobulo oro“ šalis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą