Tradiciniai Kūčių patiekalai
Tradiciniai Kūčių patiekalai

Pasakyk, ką valgai, pasakysiu, kas esi, - galbūt šiais laikais šis posakis jau nebegalioja. Vis dėlto iš senovės žmonių šventinio stalo galėjai suprasti, jis dzūkas, žemaitis ar aukštaitis. Artėjančios Kūčios ir Kalėdos puiki proga ne tik prisiminti, bet ir pasiruošti senovinių patiekalų.

Aukštaičių - žuvies sūris, žemaičių - cibulynė

Kūčios yra viena esminių lietuvių švenčių, nepakitusių nuo senų laikų. Pasak etnologės Eglės Plioplienės, Kūčios yra žemdirbių šventė, tai Saulės sugrįžimas, naujo ciklo pradžia. Tradicinis Kūčių patiekalas vadinasi Kūčia, jis daromas iš kviečių grūdų, gali būti ir miežių, avižų, jų mišinio. „Šalia to aguonos, kiti grūdai, grūdeliai. Šiemet ypač madingas pluoštinių kanapių aliejus. Taigi Kūčia yra tas patiekalas, kurį valgo visi šeimos nariai. Jis dar pagardintas saldžiu medaus ir vandens tirpalu. Svarbu, kad Kūčia yra ne tik mums, gyviesiems, bet ir vėlėms, kurias mes prisimename“, - kalbėjo etnologė.

Kūčiukai - apeiginis patiekalas, žinomas nuo seniausių laikų. Kūčiukai visada buvo kepami labai smulkūs. E.Plioplienė atkreipė dėmesį, kad Lietuva savo regionais yra labai spalvinga, taigi maisto įvairumu - taip pat. Etnologė teigė, kad valgiai tiesiogiai priklauso nuo gyvenamosios aplinkos, jei tai pajūrio gyventojai, be abejo, jų šventiniame racione bus jūrų žuvų (silkės). Jei žmonės gyvena šalia upių, ežerų, be abejo, šventėms rinksis gėlavandenes žuvis (lynus).

Dzūkų skrandžiai per šventes būna pilni grybų patiekalų. Čia mėgstami ir grikiai, mat Dzūkijos smėlynai labai tinka grikiams augti. Taigi etnologė Eglė priminė, kad tradicinis dzūkų patiekalas yra grikinė babka. Populiari ir kepta ropė - reikia išskobti ropę, pridėti į ją įvairių daržovių ir šauti į orkaitę.

Etnologė sako, kad būtent aukštaičiai šventėms ruošia žuvies sūrį. Jį darydavo iš poros kiaušinių, nešaldytos žuvies, grietinėlės ir balto batono. „Dabartiniais laikais į šį patiekalą dedama kaparėlių. Visi mano išvardyti ingredientai susmulkinami, sudedami į sūrmaišį, paskui iškepama. Taigi turime žuvies sūrį“, - idėją dar nebandžiusiems kepti tokio patiekalo pasiūlė E.Plioplienė.

Vilniaus krašto kalėdiniam stalui būdingi virtinukai su aguonomis, taip pat, akcentavo etnologė, ruginių miltų rauge virtų džiovintų baravykų sriuba. Taigi anksčiau ant šventinio stalo buvo daugiau raugintų produktų - rauginti grybai, rauginti burokėliai, rauginti kopūstai ir taip toliau. Šiais laikais lietuviai per Kūčias ir Kalėdas daugiausia mėgaujasi raugintais kopūstais.

Pašnekovė sakė, kad Žemaitija įdomi tuo, kad čia ypač mėgstama kanapių druska. Bulvė, pagardinta kanapių druska, yra labai skani. Kitas patiekalas - cibulynė. „Cibulynę pasigaminti miesto sąlygomis yra sudėtinga, nes silkės galvą reikia išsikepti ant žarijų arba pelenuose. Šis patiekalas yra svogūnų griežinėlių užpilas su trinta žarijose kepta silkės galva“, - sakė E.Plioplienė.

Tačiau ji neabejojo, kad ne tik žemaičiai vis dar gali pasigaminti kiunkės su pupomis arba žirniais. Etnologė pasakojo, kad kiunkė verdama iš bulvių (atskirai išvirtų), žirnių ar pupų (taip pat atskirai išvirtų); bulvės sutrinamos ir sumaišomos su žirniais ar pupomis, kad pastarieji išliktų sveiki. Užgardinti galima minėta kanapių ar sėmenų druska. Taip pat žemaičiai verda burokų kisielių.

Suvalkiečių žemės derlingos, todėl jų valgiai prašmatnesni. „Iš įdomesnių valgių - baršteliai su ausytėmis. Ausytės padaromos iš miltų ir atskirai iškepamos krosnyje. O paskui jos dedamos į barštelių sultinį“, - pasakojo E.Plioplienė.

Kodėl populiari kepta žąsis

Etnologė tikino, kad ištisą istoriją galima papasakoti apie keptos žąsies su obuoliais patiekalą, tokį populiarų ant lietuvių kalėdinio stalo. E.Plioplienė sakė, kad 1931 metai Lietuvai buvo krizės metai, nes mūsų šalis negalėjo eksportuoti kiaulių, nors jų nemažai turėjome. Vokietija buvo uždraudusi žąsų importą iš Lietuvos.

„Lietuvoje buvo 600 tūkst. žąsų ir tas žąsis, be abejo, reikėjo kažkur padėti. 1934 metų spalio 30 dieną Vyriausybė įsakė visiems valdininkams įsigyti po 4-5 litų vertės žąsį. 1-os kategorijos valdininkas privalėjo pirkti vieną žąsį, 2-os - dvi ir taip toliau. O kategorijų buvo net 18! Maža to, nuošalyje nebuvo palikti nei senyvi žmonės, nei studentai“, - kalbėjo E.Plioplienė.

Jos teigimu, žmogus, kuris per mėnesį gaudavo 150 litų pajamų, turėjo nusipirkti 3 žąsis. Taigi tokiu būdu ir Lietuvos ekonomika buvo išgelbėta. Ir atsirado tradicija - obuoliais kimšta kepta žąsis.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

Sidebar placeholder