Freska buvo nutapyta Berlyne, Šlovės salėje (vok. Ruhmeshalle) prie Karališkųjų rūmų, kur 1891-1945 m. veikė nuolatinė paroda, šlovinusi Prūsiją ir Hohencolernų dinastijos karalius bei karo lyderius.
Freskos autorius - vokiečių tapytojas Vilhelmas Zimleris (Wilhelm Simmler, 1840-1914).
Kūrinys buvo sunaikintas per Berlyno bombardavimą 1944 m. (nufotografuotas 1943 m.).
Istorinis kontekstas
ŠVEDŲ TVANAS. Abiejų Tautų Respublikos istorijos periodas tarp 1655 ir 1660 metų. Švedija ir Maskva buvo užėmusios visas Respublikos žemes, išskyrus nedidelį ruožą palei Turkijos sieną (storiespreschool.com).
Freskoje vaizduojamas Frydrichas Vilhelmas (1620-1688) buvo Hohenzolernų dinastijos atstovas. Ši dinastija įsitvirtino nutrūkus Albrechto Branderburgiečio palikuonių vyriškajai linijai.
Prūsijos hercogo sostą paveldėjo Brandenburgo markgrafai ir Šventosios Romos imperijos kurfiurstai.
Frydrichas Vilhelmas Prūsijos hercogu tapo 1640 m.
Dėl švedų ekspansijos į ATR teritoriją jo valdos buvo pavojuje. Kurfiurstas leido švedų kariuomenei per jo valdas žygiuoti į Lenkiją, tačiau tuo pat metu ieškojo sąjungininkų, pasirengusių atremti švedus.
Siekdamas Prūsijos nepriklausomybės nuo Lenkijos, įsivėlė į Abiejų Tautų Respublikos - Švedijos karą (1655-1661): 1656 m. saistėsi sutartimis su švedais, 1657 m. stojo į ATR pusę.
1655 m. liepą švedai per Prūsiją įsiveržė į Lenkiją, užgrobė beveik visą teritoriją kartu su Krokuva bei Varšuva, taip pat dalį Lietuvos.
(Tuo pat metu rusai užėmė ir suniokojo Vilnių.) Švedų kariuomenė ėmė šeimininkauti Lietuvoje: Žemaitijoje, Kretingoje, Palangoje, Vainute, Plungėje, Tauragėje, dalyje Kauno, Breslaujos pavietų ir kt. 1656 m. pradžioje švedai buvo išvyti iš ATR, tačiau tų metų vasarą su Brandeburgo pagalba jie vėl paėmė Varšuvą. 1657 m. jau Respublika sulaukė pagalbos iš Frydricho Vilhelmo - mainais už Rytrūsių suverenitetą: Lenkija atsisakė vasaliteto teisių.
ROGĖS, kuriomis šliuožė Didysis kurfiurstas, iki II pasaulinio karo buvo saugomos Karaliaučiaus muziejuje "Prūsija".
1657 m. Danija stojo į karą su Švedija, 1658 m. ją palaikė ATR, Brandeburgas, Austrija ir Nyderlandai. Galiausiai 1660 m. tarp Švedijos karaliaus, ATR valdovo ir Prūsijos hercogo buvo pasirašyta taika.
Šia sutartimi Lietuva-Lenkija atsisakė savo pretenzijų į Švedijos sostą (dėl kurių su švedais kariauta 60 metų), pripažino Švedijos valdžią Livonijoje ir Rygoje bei Hohencolernų valdomos Prūsijos hercogystės nepriklausomybę nuo Lenkijos.
1672-1678 m. Frydrichas Vilhelmas sėkmingai kariavo su švedais ir prancūzais. 1673 m. Brandeburgas, Kelnas ir Maincas sutarė su imperatoriumi dėl bendros kovos su Prancūzija.
Iš pradžių kova vyko Elzase, po to 1675 m. kurfiurstas pasitraukė už Reino. Tuo metu Liudvikas XIV įtikino švedų karalių Karolį XI pulti Brandeburgo valdas iš Pomeranijos pusės, kad atitrauktų kurfiurstą nuo Reino.
Frydrichas Vilhelmas, sužinojęs apie švedų įsiveržimą, suskubo į šiaurę. 1675 m. birželio 28 d. jis sumušė švedus prie Ferbelino (Vokietijos miestas Brandeburgo žemėje).
1677 m. ATR valdovas Jonas Sobieskis pasirašė sutartį su Prancūzija ir Švedija prieš Frydrichą Vilhelmą, planuodamas nukariauti Prūsiją, tačiau Seimas karaliaus nepalaikė.
Prūsijoje kariavo tik vieni švedai ir Prancūzijos samdyta kariuomenė, nuo kurių Frydrichas sėkmingai gynėsi. 1678 m. švedų kariuomenė kariauti į Frydricho valdas žygiavo per Žemaitiją, kontroliuojama ATR karių. Taip pat Lietuvos kariuomenė juos lydėjo, kai jie grįžo karą Frydrichui pralaimėję 1679 m.
Galiausiai užkariautos švedų žemės Vokietijoje buvo atkovotos, ir čia ne paskutinį vaidmenį atliko taktinis Frydricho Vilhelmo manevras, vaizduojamas paveiksle.
Didysis ledo manevras
BRANDEBURGO kariuomenė žygiuoja Kuršių marių ledu. Nors Brandeburgo pajėgos taip ir neprivertė švedų stoti į atvirą mūšį, traukdamasi švedų kariuomenė nusilpo dėl šalčio ir bado. Per šį pasitraukimą švedai neteko apie 9 tūkst. karių.
1678 m. gruodžio viduryje kurfiurstas su 9 tūkst. karių pajudėjo iš Berlyno. 1679 m. sausio 20 d. kirto Vyslą ir pasiekė Marienverderį (Barnimą), pirmąją pėstininkų stovyklą.
Pasipildžiusi atsargas ir iš gyventojų rekvizavusi 1100 rogių bei 600-700 žirgų savo mobilumui padidinti, kurfiursto kariuomenė patraukė į Šventapilę.
Kitas punktas Frydricho Vilhelmo kariuomenės kelyje buvo Karaliaučius - jis buvo pasiektas 1679 m. sausio 26 d. keliaujant per Aistmarių ledą.
Po paros poilsio Labguvoje kariai tęsė kelionę eidami Kuršių mariomis link Gilijos - ją pasiekė 1679 m. sausio 29 d.
Dėl mobilumo, kurį teikė rogės, Frydrichui Vilhelmui pavyko permesti iš viso 8 600 kareivių.
ŽMONA. Frydrichas Vilhelmas turėjo dvi žmonas ir 13 vaikų. Su pirmąja, Oranijos princese Luize Henriete (vaizduojami Gerrit van Honthorst paveiksle), susilaukė šešių vaikų, tarp jų - įpėdinio Frydricho III, kuris 1701 m. Karaliaučiuje buvo karūnuotas Prūsijos karaliumi Frydrichu I.
Persekiojami švedai traukėsi į šiaurę, vengdami mūšio, tačiau manevro tikslas buvo pasiektas: švedų kariai negavo pastiprinimo, neteko galimybės sparčiai evakuotis į Švediją plaukdami laivais Baltijos jūra.
Nors Brandeburgo pajėgos taip ir neprivertė stoti švedų į atvirą mūšį, traukdamasi švedų kariuomenė nusilpo dėl šalčio ir bado.
Per šį pasitraukimą švedai neteko apie 9 tūkst. karių.
Ši pergalė Prūsijos hercogui sukūrė puikaus karo stratego reputaciją.
Galiausiai švedai neteko ir visų užkariautų valdų Vokietijoje.
Dėl savo pasiekimų ir įtakos Šv. Romos imperijoje Frydrichas Vilhelmas buvo vadinamas "Didžiuoju kurfiurstu".
Jis įkūrė reguliarią armiją, laivyną, atvėrė duris imigrantams (protestantams), pradėjo Brandeburgo-Prūsijos valstybės centralizaciją.
FRESKA Šlovės salėje (vok. Ruhmeshalle) priešais Berlyno karališkuosius rūmus. Nufotografuota 1943 m. Kūrinys sunaikintas per Berlyno bombardavimą 1944 m.
KARALIŠKIEJI rūmai Berlyne. Svarbiausia Prūsijos karalystės valdovų rezidencija jie tapo valdant kurfiurstui Frydrichui III, kuris 1701 m. Karaliaučiuje buvo karūnuotas Prūsijos karaliumi Frydrichu I. Tarpukariu rūmuose veikė muziejus. Per 1944-1945 m. bombardavimą fasadai ir konstrukcija išliko. Rūmai susprogdinti jau po karo, 1950 m., jų vietoje suformuota K. Markso ir F. Engelso aikštė, 1974 m. pastatytas VDR parlamentas. Pastarasis nugriautas 2008 m. ir pradėtas Berlyno karališkųjų rūmų atstatymas, kurį ketinama užbaigti 2019 m.
ŽINOSI-PRAVERS
Kurfiurstai
Žodis "kurfiurstas" (vok. Kurfurst) paraidžiui reiškia "kunigaikštis-rinkėjas". "Kur" - rinkimas, "furts" - kunigaikštis. Tai žmogus, kuris nuo XIII a. turėjo teisę rinkti Šventosios Romos imperijos vadovą, imperatorių.
Šį statusą turėjo septynios personos - trys dvasininkai ir keturi pasauliečiai. Iš jų didžiausia galia naudojosi Mainco arkivyskupas (imperatoriškasis didysis Vokietijos kancleris, vok. Reichserzkanzler, lot. archicancellarius imperii).
Kiti svarbiausi asmenys buvo Tryro arkivyskupas (imperatoriškasis didysis Galijos ir Burgundijos karalystės kancleris), Kelno arkivyskupas (imperatoriškasis didysis Italijos kancleris), iš pasauliečių - Bohemijos karalius, Reino pfalcgrafas, Saksonijos hercogas ir Brandenburgo markgrafas - kaip imperatoriškasis didysis iždininkas (vok. Reichserzkammerer, lot. archicamerarius imperii).
XV a. viduryje trijose iš keturių pasaulietinių kunigaikštysčių įvyko dinastijų pasikeitimai. 1373 m. Brandenburgo markgrafais tapo Liuksemburgai, 1415 m. - Hohencolernai. 1423 m. Saksonijoje Askanijus pakeitė Vetinai, o 1437 m. Čekijos karaliumi buvo išrinktas Albrechtas Habsburgas.
XVIII a. Brandenburgo kurfiurstas, valdęs ir Prūsiją, gavo karaliaus titulą ir sujungė paveldėtas valdas į Prūsijos karalystę. Saksonijos kurfiurstas tapo Lenkijos karaliumi, o Hanoverio kurfiurstas tapo Vestfalijos karaliumi.
Kurfiurstų institutas nustojo egzistavęs likvidavus Šventąją Romos imperiją 1806 m.
Tuomet Bavarija, Saksonija, Viurtembergas virto karalystėmis, Badenas tapo didžiąja kunigaikštyste, Zalcburgas pateko Austrijos valdžion... Hanoveris karalyste tapo 1814 m. Kurfiursto titulas liko tik Heseno-Kaselio valdytojui.
Kai 1866 m. šią kunigaikštystę paėmė Prūsija, kurfiursto titulas galutinai išnyko.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą