Visata - kaip kompiuterinis žaidimas

Žaidžiame istoriją

Pastaruoju metu ypač išpopuliarėjo viena iš jų - kad gyvename virtualiame pasaulyje. Mūsų pasaulio tikrumu abejoja ne tik fantastai. Rimtas filosofas, daugelio prestižinių premijų laureatas, Oksfordo universiteto profesorius Nikas Bostromas (Nick Bostrom) viename interviu prisipažino: filmas „Matrica“ padarė jam tokį įspūdį, kad per mėnesį jis parašė knygą „Gyvename kompiuterinėje simuliacijoje?“ („Are You Living in Computer Simulation?“), - pastaroji prieš keletą metų ilgai pirmavo tarp perkamiausių knygų. Mokslininkai tvirtina, kad tikimybė, jog mūsų pasaulis yra matrica, t.y. tikrovės kompiuterinė simuliacija, siekia 25 procentus. Patį kompiuterį, tai yra mūsų pasaulį su programomis - žmonėmis, sukūrė tam tikra supercivilizacija, kurią sudaro tikrųjų žmonių palikuonys, vidumi ir išoriškai taip pasikeitę, kad juos ir žmonėmis vadinti sunku. Tas superbūtybes mokslininkas laiko „tikrosios žmonijos“ atstovais ir priskiria jiems nepaprastus sugebėjimus, pavyzdžiui, skaičiuoti, įgytus smegenims suaugant su superkompiuteriais. Tokiems kiborgams nieko nereiškia sukurti virtualų pasaulį, tvirtina filosofas. Jis net spėja, kam jiems to prireikė - tyrinėti savo praeitį. „Mūsų palikuonys susidūrė su savo istorijos spragomis ir nutarė užpildyti jas, leidę veikti daugybei sumodeliuotų žmonių - mums visiems“, - entuziastingai plėtoja savo neįprastą teoriją N. Bostromas. Nuo N.Bostromo knygos pasirodymo praėjo beveik 10 metų. Atrodytų, kad beprotiškos filosofo fantazijos turėtų būti jau pamirštos. Bet ne!

Naujos koncepcijos

N. Bostromo idėją lyg ir patvirtina Masačusetso technologijos instituto (MTI) specialistų, garsiojo fiziko Stiveno Hokingo (Stephen Hawking) ir kitų mokslininkų teorijos. Pagal naująją fizikų koncepciją kosmosas - tai kompiuteris, o visa, kas jame vyksta, galima apibūdinti informacijos apdorojimo terminais. Tradiciškai manoma, kad pasaulį sudaro dalelės, kurias jungia tam tikros jėgos. O pagal kvantų teoriją tai tik rinkinys laukų, kuriuos galime teisingai apibūdinti pasitelkę kvantų fiziką. Žinoma, kompiuteris - tai koncepcija, o ne dėžė, stovinti ant stalo. „Kvantų fizikoje naudojami beveik tie patys terminai, kaip ir apdorojant informaciją, - sako Vlatkas Vedralas (Vlatko Vedral) iš Oksfordo universiteto. - Tai rodo, kad visko pagrindas gali būti informatika“. Informatikai kvantų teorijoje tenka ypatinga vieta. Iš esmės kiekvieną procesą visatoje galima paaiškinti dalelių tarpusavio sąveika, duodančia dvejetainį rezultatą. Kitaip tariant, žemiausiame lygmenyje gamtos, kaip ir kompiuterio, pagrindas yra bitų (dvejetinių skaitmenų) judėjimas. „Išanalizavus šį procesą iš vidaus matyti, kad visata paklūsta vienam dėsniui, vienai informacijos taisyklei, kurios pakanka visam kosmosui sukurti“, - mano Edas Fredkinas iš MTI. V.Vedralo manymu, viskas yra šiek tiek sudėtingiau: „Kadangi visata iš esmės paklūsta kvantų fizikos dėsniams, kosmosas turi būti kvantinio kompiuterio analogas, o ne klasikinio, prie kurio mes jau pripratome“.

Apskritai šios neįprastos idėjos šaltinis - diskusijos apie juodąsias skyles. Pagal vieną iš pagrindinių fizikos dėsnių informacija negali būti sunaikinta. Tačiau juodosios skylės praryja medžiagą, kurioje yra informacijos. Kas vyksta su ta informacija - šis klausimas tapo fiziko S.Hokingo tyrinėjimų pagrindu. „Informacija kaupiama ties juodosios skylės ribomis ir išlaisvinama jai dingus, - sutinka S.Hokingas. - Tuo remiantis buvo iškelta hipotezė, kad visata taip pat gali kaupti informaciją apie savo ribas. Taigi mūsų tikrovė gali būti šios informacijos projekcija erdvėje“.

Dar vieną įdomią teoriją iškėlė buvęs A.Einšteino kolega, garsus fizikas Deividas Bomas (David Bohm) iš Londono universiteto, o ją išplėtojo neurochirurgas Karlas Pribramas. Jie sukūrė vadinamąją bangų teoriją, pagal kurią smegenys dirba holografijos principų pagrindu. O holograma, kaip žinoma, yra trimatis vaizdas, gaunamas, tarkime, apšviečiant fotografinę plokštelę paprastu lazeriu. Jei pasižiūrima į tokią plokštelę prieš šviesą, joje matyti tik linijų raizgalynė. Bet ją apšvietus specialiai, erdvėje atsiranda trimatis, erdvinis kadaise užfiksuoto daikto vaizdas. „Taip ir mūsų smegenys konstruoja aplinkinio pasaulio vaizdą, interpretuodamos kito, pirminio tikrovės lygmens, egzistuojančio už laiko ir erdvės ribų, spinduliavimą“, - sako K.Pribramas. Vadinasi, kažkas specialiai kam nors apšviečia šią plokštelę, visus kitus palikdamas tenkintis tik linijų raizginiu? Visa tai priklauso nuo to, kaip programą, tai yra žmogų, „spustelės pele“ Matricos kūrėjai, įsitraukę į nuotaikingą žaidimą, kuris vadinasi „Gyvenimas Žemėje“?

Pirmyn į praeitį

Bonos universiteto kvantinės ir aukštųjų energijų fizikos specialistai Silas Binas (Silas Beane), Zochrė Davoudis (Zohreh Davody) ir Martinas Sevidžas (Martin Savage) visiškai rimtai, naudodamiesi fizikiniais metodais, nutarė įrodyti tai, kad mes patys ir regima visata yra tam tikras virtualus modelis. Juk dirbtinis pasaulis turi bent kuo nors skirtis nuo tikrojo! Norėdami įvertinti pačią simuliacijos galimybę, jie rėmėsi kvantinės chromodinamikos dėsniais ir joje taikomais skaičiavimais. Pasirodė, kad veržlus kompiuterių galingumo ir našumo augimas išties atvers stulbinamas perspektyvas. Jau po 140 metų atsiras galimybė sumodeliuoti vieną kubinį metrą bet kokios medžiagos ir bet kokius joje vykstančius procesus. O dar po 410 metų modeliu galės tapti jau visa visata. Todėl, kaip tvirtina fizikai, mūsų palikuonys, gyvenantys 2422 metais, iš savo tolimos ateities tikrai galėjo virtualiai sukurti dabartinį mūsų pasaulį ir konkrečiai 2012 metus.

Beje, jei pripažinsime, kad iš tiesų gyvename matricoje ir ji nėra nuobodžiaujančių mokslininkų prasimanymas, įmanoma lengvai paaiškinti visus anomalius reiškinius, kurie mums atrodo keisti, - nuo NSO, poltergeisto, vaiduoklių ir kelionių į pomirtinį pasaulį iki branduolinių reakcijų keistenybių. Visi antgamtiniai reiškiniai - su simuliacija susijusios haliucinacijos. O kol mokslininkai aiškinasi, filosofas N.Bostromas duoda naudingą patarimą, kad neišsikraustytume iš proto: gyventi lygiai taip pat, kaip iki šiol. Tarsi mūsų pasaulis būtų tikras.