Kodėl vorų tinklus geriausiai pastebime tik anksti rytą? Žinokite - tie, kas į gamtą keliauja saulei jau gerokai kilstelėjus, praranda didelį malonumą. Be visų kitų gaivaus ryto naujienų, jie nepamato smulkiausių rasos karoliukų nubertų voratinklių - baltų, lyg nulietų iš porceliano. Kodėl voratinklius regime tik ryte? Visų pirma, juos išryškina ant siūlų prikibusi rasa, dieną saulėje jie žvilga tik žiūrint tam tikru kampu. Taip turi būti, nes gražieji ryto voratinkliai malonūs mūsų akims, bet ne vorams: tokius juos pastebi vabzdžiai ir aplenkia. Dieną jie voratinklio neregi, todėl, žiūrėk, ima ir puola tiesiai į jį.
Vorai dirba naktimis, todėl mes nematome jų mezgančių, pinančių, raizgančių savo tinklus. Naktis jiems netrukdo, nes kiekvienas voras, atkeliaudamas į šį pasaulį, jau moka šį darbą. Be to, kiekviena vorų rūšis savo tinklus mezga vis kitaip, specialistai iš tinklų „rašto“ pažįsta jų savininkus. Beje, tinklus, ypač mums geriausiai žinomus, mezga nedidelė visų vorų įvairovės dalis. Daugelis jų medžioja kitaip - tykodami, tarp žolių ar samanų ištempdami vos keletą siūlų.
Voro siūlas - jo paties pasigaminta statybinė medžiaga. Voro pilvelio gale yra daug mažų karpučių, iš kurių leidžiamas ore kietėjantis ir virstantis balta gija skystis. Vienam voro siūlui supinama kelios dešimtys tokių gijų, todėl nors ir atrodantis plonas, siūlas pasižymi stiprumu. Kai kurių pietinių rūšių vorų siūlai iki šiol naudojami austi pačius dailiausius audinius, kurie, sako, savo atsparumu lenkia šilkverpio siūlų audinius.
Voro siūlas - jo turtas, todėl jis savo brangenybės nešvaisto: jeigu siūlas nutrūksta, vorelis jį sugraužia ir vėl gali gaminti naujas gijas. Kaip pinamas tinklas?
Visų pirma, voras ištempia viršutinį, patį stipriausią siūlą. Kad jis toks būtų, vorelis jį dubliuoja, sutvirtina papildomomis gijomis. Taigi - vieną siūlo galą pritvirtinęs prie smilgos ar šakelės, jis ropoja iki kito panašaus taško, po to siūlą iš tempia ir pritvirtina. Ištemptu siūlu nuropojęs iki vidurio, voras nauju siūlu leidžiasi žemyn - taip gaunamos trys svarbiausios tinklo ašys. Po to nutiesiami dar keli tinklo spinduliai ir voras pradeda keliauti ratu, tinklą sutvirtindamas lygiagrečiomis gijomis. Paryčiui tinklas baigtas, naujas ir stiprus.
Voro tinklas tarnauja neilgai, kartais po 2-3 dienų jis jau skylėtas, apdriskęs. Jeigu randame tokį tinklą, žinokime, kad kažkas atsitiko jo šeimininkui. Šiaip vorai savo tinklą kaskart tvarko, renovuoja. Tai įprastas darbas, nes jį nuolat plėšo praskrendantys vabzdžiai ir labiausiai - į tinklą pakliūvančios musės.
Nepastebėjusi tinklo ir į jį atsitrenkusi musė prie lipnių kibių siūlų prisiliečia neilgam. Jeigu greta nebūtų voro, ji gal sugebėtų išsilaisvinti. Tačiau jis - čia pat, laukia po lapu. Prišokęs voras savo grobį apsupa tinklu, suvynioja į mažutį kokoną. Dar pradžioje auką jis paralyžiuoja, po to suleidžia virškinimo sultis - vorai savo grobio negraužia, neėda, jų virškinimas išorinis. Kai šios sultys musę „paruoš“, voras siurbs jau gatavą, suvirškintą maistą.
Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą