Tai įrodė Masačusetso technologijos instituto (JAV) mokslininkai. Jie eksperimentavo su žiurkėmis, kurios buvo išmokytos T formos labirinte sukti kairėn arba dešinėn, priklausomai nuo išgirsto signalo. Jeigu žiurkė pasukdavo teisingai, jos laukdavo atlygis - pienas su šokoladu arba saldintas vanduo. Norėdami įsitikinti, kad toks elgesys gyvūnams tapo įprastas, mokslininkai atsisakė atlygio, bet žiurkės pagal garsinį signalą vis tiek bėgdavo ten, kur anksčiau laukė vaišės. Paskui mokslininkai į skanėstą įmaišė ličio chlorido, sukeliančio pykinimą, be žiurkės vis tiek bėgdavo ten, kur buvo įpratusios.
Tačiau įprotis dingdavo mokslininkams blokavus tam tikrą smegenų žievės zoną. Po operacijos žiurkė, pribėgusi prie labirinto išsišakojimo, staiga "susivokdavo" ir nebėgdavo prie kenksmingo skanėsto. Vadinasi, gyvūno smegenys anksčiau suprasdavo, kas jų laukia, bet į tai neatsižvelgdavo dėl įpročio jėgos. Vos tik įprotis būdavo nuslopinamas, elgesys ir veiksmų tikslas tapdavo adekvatūs. Bet štai bėda: žiurkės įgijo naują įprotį. Atsakydami į signalą "kairėn", gyvūnėliai pasukdavo dešinėn. Šį įprotį taip pat buvo galima panaikinti, bet tuomet žiurkės prisimindavo ankstesnį įprotį pagal signalą "kairėn" bėgti kairėn. Vadinasi, konkreti prefrontalinės žievės sritis yra tarsi sandėlis ir kartu įpročių perjungiklis. Nors pirmenybė teikiama naujiems įpročiams, senieji neišnyksta, o yra saugomi smegenų žievėje ir gali būti ištraukti į dienos šviesą pasitaikius pirmai progai.
Londono universiteto koledžo epidemiologai ir visuomenės sveikatos specialistai nustatė, kiek vidutiniškai laiko reikia žmogui, kad išsiugdytų kokį nors naudingą įprotį. Pavyzdžiui, rytais bėgioti. Jie 12 savaičių "kamavo" 96 savanorius, versdami tam tikrus veiksmus atlikti automatiškai. Tie žmonės pratinosi gerti sultis, valgyti vaisių ir po 15 min. bėgioti. Kaip mokslininkai ir tikėjosi, pirmieji du įpročiai atsirado greitai. O prie paskutinio prisiėjo paplušėti. Šeši dalyviai apskritai "pasitraukė iš distancijos", taip ir nepajėgę prisiversti išeiti pabėgioti net po 10 min. Likusiesiems prireikė vidutiniškai net 66 dienų įsitraukti į sveikatingumo programą. Toks ilgas laikas naudingam įpročiui išsiugdyti yra paradoksas, pripažįsta specialistai. Juk noras parūkyti arba vakarieniaujant išlenkti taurelę kitą žmogų užvaldo labai greitai. Žinoma, skirtumas yra tas, kad žalingi įpročiai malonumą sukelia iškart, juos norisi kartoti ir kartoti. Bet ir naudingi ilgainiui padeda organizme išsiskirti endorfinams, natūralioms medžiagoms, panašioms į narkotikus, kurie yra taip pat malonūs. Gamta tarsi apdovanoja žmones, darančius ką nors naudinga savo organizmui. Tačiau ir tai yra dar viena keistenybė, žalingų įpročių atsisakyti sunku, o naudingų - lengva.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą