Žodžių kelionės

Pupos ir Kūčios

Viduramžių graikų žodis "kūkkia" reiškė "pupos" (senovės graikų kokkos - kauliukas, grūdas, sėkla). Jį perėmę slavai (batarusiai, rusai) sakė "kucia", "kutja" - taip vadindavo ritualinį valgį, kurį valgė ir per mirusiųjų pagerbimą, ir per Kalėdas.

Skolos ir Kalėdos

Lotynų kalbos žodis "kalenda" (calendae) per Bizantijos graikus pateko į slavų kalbas ir tapo "koliada". Pirminis lotynų "calendarium" reiškė ne šventę, o skolų knygą. Senojoje Romoje skolas ir palūkanas buvo privaloma grąžinti pirmąją mėnesio dieną. Toji diena ir vadinta "kalenda". Vėliau šiuo žodžiu pradėta vadinti pirmoji naujų metų diena. Slavai Koliada pavadino Kristaus gimimo dieną. Iš jų Kalėdas pasiėmė lietuviai.

Smėlis ir cukrus

Manoma, kad cukranendrių į Graikiją atgabeno Aleksandras Didysis, grįžęs iš Indijos po karo žygio. Apie 300 m. pr. Kr. jo admirolas Nearchas iš Persijos įlankos įplaukė į Indo upę, kurios krantuose augo svyruojančios cukranendrės. Jis nusilaužė vieną nendrę, paragavo ir sušuko: "Indiškos nendrės gamina medų be bičių!" Į vakarinę Viduržemio jūros regiono dalį cukrų atvežė arabai, auginę cukranendres užkariautoje pietų Ispanijoje ir Sicilijoje.

Į Lietuvą žodis "cukrus" ("sokoras", "cukuras") atkeliavo dviem keliais iš tolimosios Indijos.

Sanskrite "šakara" (śarkarah) reiškė smėlį, žvirgždą, o vėliau ir cukrų. Šis indų žodis pateko į graikų kalbą ir tapo "sakharon". Iš graikų perėmė rusai - ir žodis virto "sachar". Baltarusiai šį žodį perdavė lietuviams, ir jis tapo "sokoru".

Kai iš indų žodį "šakara" perėmė arabai, jis tapo "sukkar". Iš pastarųjų žodis per šiaurės Afriką, Gibraltarą nukeliavo pas ispanus ir tapo "azucar", o portugalai jį perdarė į "acucar". Vėliau per Siciliją ir Italiją XVII a. šis žodis pasiekė Vokietiją ir pasidarė "cukar" (Zucker). Lenkai padarė "cukier", lietuviai - "cukrus".

"Šventą vakarą tėvas puošė eglelę. Iš senų laikų buvo dar kelios stiklinės kedės. Kad jos susimušė, tėvai nupirko naujoviškų "angelų plaukų" ir puikių apmuilavotų stiklinių kulkų. Prie eglės kabėjo ir į spindančius popierius vyniotų saldinių ir su cukuru apipieštų kepalėlių..." M. R. TYDEKAS, gim. 1925 m. Graumenėje.

KEDĖS - tai eglutės grandinėlės, muilavoti reiškia piešti, o kepalėliai su cukuru - meduoliai.