Aliaska - tai pasaulio pakraštys

Šaunamieji ginklai čia visiška normalus dalykas. Juos leidžiama įsigyti nuo 16 metų amžiaus, nereikia net tėvų sutikimo ar gydytojo leidimo.

Sako, kad ne visi lokiai yra pavojingi, pavyzdžiui juodieji, patys bijo žmonių.

Ne šiaip sau prie miškų iškabinti užrašai įspėja saugotis lokių. Čia pat padėti dujiniai balionėliai.

Miestelių šventėse vietiniai eskimai vilioja turistus rankų darbo stiklinėmis, ornamentais ir totemais puoštomis medinėmis pypkutėmis ir tabokinėmis

Gabenti laimikį į Lietuvą gana rizikinga, neaišku, ar pakely žuvis neištirps.

Aliaskoje gali atrasti ir pasaulio pakraštį, bent jau apie tai byloja prie pat vandenyno kranto stūksantis užrašas.

Pagrindiniai turistai, apsilankantys tolimojoje Aliaskoje - amerikiečiai ir kanadiečiai.

S. Jokužys pastebėjo, kad Aliaska - tai tikras avantiūristų rojus.

Daugelis iš mūsų apie atšiauriąją Aliaską žinome tik tiek, jog XIX amžiaus pabaigoje Rusijos imperija ją pardavė Jungtinėms Valstijoms už 7,2 mln. dolerių. Labiau išprusę tikrai žino, kad tai didžiausia ir rečiausiai apgyvendinta JAV valstija. Keliones į Aliaską dažniau pasirenka nekomercinių kelionių mėgėjai, dievinantys nepaliestą gamtą ir galintys sau leisti šiokią tokią finansinę prabangą, nes kelionės kaina prasideda nuo 5 tūkstančių eurų vienai "dūšelei".

Du žinomi klaipėdiečiai - fotomenininkas ir spaustuvininkas Saulius Jokužys ir verslininkas Vasilijus Popovas viešėjo kitame pasaulio krašte Aliaskoje. Kelionės metu jie ne tik grožėjosi architektūra ir unikalia gamta, bet rado laiko ir savo mėgiamam laisvalaikiui - žvejybai.

Du žinomi mieste klaipėdiečiai - verslininkai Saulius Jokužys ir Vasilijus Popovas su grupele giminaičių ir draugų šį egzotišką kraštą pasirinko neatsitiktinai. Šalia pažintinės kelionės juos labai domino ir žvejyba.

Saulius Jokužys Aliaskoje viešėjo pirmąjį kartą, o Vasilijus jau yra palikęs čia savo pėdsakų - atvyko antrąkart.

18 laipsnių šilumos oro temperatūrą, kuri juos pasitiko egzotiškame krašte, klaipėdiečiai pavadino labai konkrečiai: "Grynai lietuviškas oras."

- Mums buvo suorganizuotos dvi skirtingos žvejybos - jūroje ir vandenyne, dvi skirtingos - upėse, - dar nespėjusiais atšalti įspūdžiais dalijosi S. Jokužys. - Viskas labai aukšto lygio. Be žvejybos, spėjome pasidžiaugti ir labai gražiais vaizdais - skrendant nedideliu lėktuvu grožėjomės nuostabiais peizažais. Savo akimis iš aukštai matėme kaip tirpsta ledynai ir vanduo nusidažo matine pieno spalva.

V. Popovui antrasis vizitas į Aliaską nebebuvo toks kupinas įspūdžių. Tačiau ir antrosios kelionės metu atrado ir išgirdo daug naujo.

Kalbėdamas apie žvejybą, Vasilijus pasakojo, kad per dieną vienam žvejui galima pagauti tris lašišas. Išsiperki licenziją, kainuojančią apie 10 dolerių, ir žvejok sau sveikas visą dieną. Svorio apribojimų nėra, tačiau mažų lašišų niekas į laimikio krepšį nemeta.

Saulius ir Vasilijus visiems, planuojantiems pasekti jų pavyzdžiu, pataria kuo atsakingiau rinktis drabužius. Žvejojant Arkties vandenyne būtina apsirengti kuo šilčiau. Vieną dieną, kai jie žvejojo, įkyriai krapnojo lietus.

Saulius Jokužys skuba nuraminti visus, kurie nelaiko savęs patyrusiais žvejais:

- Laive kapitonui talkina padėjėjas. Jis kabina masalą, jeigu tingi, gali ištraukti laimikį. Jeigu esi tik pradedantysis žvejys - gali niekuo nesirūpti. Netgi atvažiuoti tik su trumpikėmis. Viskuo, įskaitant tinkamus drabužius ir žvejybos įrangą, bus pasirūpinta.

Čia už atšiaurias sąlygas mokami dideli priedai prie atlyginimų, todėl į Aliaską suvažiuoja daug rizikos nebijančių ir adrenalino trūkumą patiriančių žmonių.

Saulius atsitiktinai prie vienos parduotuvės buvo sutikęs Rusijos sentikius:

- Jie mano rusų kalbą suprato, aš jų - taip pat supratau. Tiesa, kas ta Lietuva ir kur ji įsikūrusi, nė vienas iš jų nežinojo. Sentikiai yra išsaugoję senąsias tradicijas, gimtąją kalbą ir aprangą.

Angliškai jie moka tiek, kiek reikia, nes gyvena gana uždarai. Yra dar vietiniai indėnai, kurie čia , dar iki pasirodant rusams, ir buvo tikrieji žemės šeimininkai. Jie - eskimų palikuonys, bet ne tokiomis siauromis akimis. Gyvena miesteliuose ir jiems yra skiriama labai daug socialinių būstų.

Sezono metu į Aliaską iš įvairių kraštų atvažiuoja studentai. Jiems čia puiki galimybė užsidirbti, nes atlyginimai didesni nei kitur, o išleisti pinigų nelabai yra kur. Jaunimas įsidarbina gidais, uždarbiauja žuvies apdorojimo bendrovėse.

S. Jokužys, kaip fotografas, vietinių moteriškių išvaizdai šį kartą itin negailestingas: gražių moterų čia nerasite. O jeigu ir rasite, garantuotai, tai bus atvykusios iš kitur.

Paklaustas, ar Aliaskoje yra kokių naktinių pramogų, S. Jokužys nepraranda humoro jausmo:

- Jeigu pagausi briedę ar kokią stirną, gali susitarti.

Klaipėdiečiams įstrigo originali atrakcija - kai kuriuose prekybos centruose turistams ir vietiniams suteikta galimybė paieškoti aukso smilčių. Imate į rankas kastuvą, prieš jus supilta didžiulė smėlio krūva ir - pirmyn. Darbuokis, gal pavyks iš smėlio krūvos išgraibyti kokią aukso dulkelę. Bet tokiam užsiėmimui reikia skirti daug laiko, o tikri žvejai tokiais menkniekiais, kaip aukso smilčių paieškos, tikrai neužsiims. Žvejyba - dalykas daug rimtesnis, prasmingesnis ir įdomesnis.

S. Jokužys pastebėjo, kad Aliaskoje viskas brangiau, ir nekilo įspūdis, kad vietiniai labai džiaugtųsi gyvenimu. Šiame atšiauriame krašte yra visko: ir prabangos, ir skurdo. Šalia prabangiausio automobilio gali aptikti ir visiškas griuvenas. Tokias surūdijusias, kad keleivių kojos netyčia gali išlįsti laukan.

Klaipėdiečiai pasakoja, kad žvejybai čia sudarytos puikios sąlygos. Atvažiuoji į laukinę gamtą, bet randi ir civilizacijos atributų - nutiesti takeliai driekiasi palei upę. Viskas, kad tik jums būtų patogu.

Prisimindamas žvejybą ir laimikius S. Jokužys neslepia, kad tokio kibimo dar nebuvo tekę patirti.

- Žuvys kimba viena po kitos ir pačių įvairiausių rūšių. Norvegijoje, kurią labai pamėgę Lietuvos žvejai, tokio kibimo tikrai nepatirsi, - sako Saulius.

- Ir jokių pavojingų žuvų, kaip šiltuose vandenyse - nėra, - pašnekovą papildo Vasilijus.

Su S. Jokužiu ir V. Popovu kartu keliavę Amerikos lietuviai į Čikagą parsivežė 40 kilogramų žuvų.

- Nuveži sugautą žuvį, ją specialiai supakuoja vakume po 20 kilogramų ir gali sau vežtis, - pasakoja Vasilijus.

Tiesa, vienam žvejybos dalyviui į namus pavyko parsivežti 4-5 kilogramus žuvies - Lietuvoje artimiausiems draugams jis surengė puikią vakarienę.

Vietinių virėjų šedevrai klaipėdiečiams didelio įspūdžio nepadarė - virtuvė neypatinga. Panašu, kad virėjai suvažiavę iš įvairių pasaulio kampelių ir kažkokių įdomesnių vietos patiekalų ragauti neteko.

Lietuviškas organizmas į tokią mitybą reaguoja staigiai - kai kurie per mėnesį įsigudrina priaugti po 5 kilogramus.

Ilgiau dirbantys virėjai pasakojo, kad lietuvaitės merginos per vasarą priauga ir po 20 kilogramų, jeigu jos maitinasi įprastu amerikietišku maistu.

Norint žvejoti Aliaskoje privalu žinoti, kad tai nėra labai pigus užsiėmimas. Jeigu pageidaujate apsigyventi šalia žvejybos vietos, būkite pasiruošę už vienos paros poilsį kambaryje sumokėti, tarkime, 400 dolerių

Klaipėdiečiai su kitais kartu keliavusiais lietuviais sau tokios prabangos neleido, išsinuomojo namelį tolėliau nuo vandens ir sumokėjo daug mažesnes sumas.

S. Jokužys pastebėjo, kad Aliaskoje daug nedidukų muziejų, įsikūrusių vos ne prie kiekvieno prekybos centro.

V. Popovas gailisi, kad šios kelionės metu neteko apsilankyti sostinėje -Ankoridže, kuriame gyvena apie 300 tūkstančių žmonių, arba ketvirtadalis visų aliaskiečių.

Klaipėdiečiai Aliaskos kelius įvertino kaip gerus, aptarnavimo kokybe taip pat liko patenkinti. Policijos darbuotojų nesimatė, bet, panašu, kad ji dirba puikiai. Turistai jaučiasi saugūs, nebent nuklystų į miško tankmę ir pakliūtų į nagus rudajam lokiui.

Saulius juokauja, kad nepaisant užrašų, vietiniai paskutinį lokį šalia gyvenvietės čia matė gal prieš kokius 10 metų.

- Mes nusipenėjusius lokius stebėjome gyvojoje gamtoje, - pasakoja S. Jokužys. - Gal už 30 - 50 metrų nuo mūsų. Buvome valtyse ir jų visai nedominom, nes jie visai šalia mūsų malšino alkį lašišomis.

Vietiniai lokius myli ir saugo, veikia vadinamosios meškų sanatorijos, jose priglaudžiami ligoti arba nusenę gyvūnai.

Jus mielai instruktuos kaip apsiginti nuo šleivakojų. Pavyzdžiui apsiginklavus flakonais "Purškalu nuo lokių".

Nedidelio gesintuvo dydžio daiktas turėtų jus išgelbėti.

Sutikęs juodąjį - kelk rankas į viršų, riaumok ir visaip gąsdink. Gal lokys pamanys, jog esi už jį didesnis ir stipresnis. Gal ir pasitrauks.

Tačiau, sutikęs rudąjį, riaumok, neriaumojęs - vargu ar išgąsdinsi. Lokiui tai nė motais ir visai gali būti, kad tas riaumojimas gali būti paskutinis tavo gyvenime išleistas garsas.

Žodžiu, lieka tik pasikliauti viltimi, gal nuo rudųjų lokių gali apsaugoti minėtas ašarinių ir paralyžiuojančių dujų mišinys.

Gamtos inspektoriai laiko tuščiai neleidžia, nes klaipėdiečiai matė, kaip nubaudė šalia žvejojusius indėnus. Jeigu mūsiškiai teisingai suprato, tuo metu upėje jau buvo uždrausta žuvis gaudyti ant tikro masalo. Indėnai gaudė su ikra, už tai gavo per nagus. Žinoma, finansine prasme.

Panašu, kad rimtai nubausti, nes po to dar ilgai sėdėjo rūškanais veidais, - prisiminęs juokiasi Saulius. - Šiaip Aliaskoje, kaip ir visoje Amerikoje, vietiniai pareigūnų klauso besąlygiškai.

Sutiko tautiečių

Kur bekeliautum, visada turi galimybių susitikti tautiečių. Ne išimtis ir Aliaska. Viename žvejybos parke, įsikūrusiame prie upės, grupelė iš Lietuvos sutiko šiauliečius, kurie jau daug metų gyvena Čikagoje. Jie atvažiavo su mažais vaikais į turistinę kelionę. Maža to, vienas iš jų pasirodė besąs Vasilijaus žento draugas. Iš to pačio kiemo. Argi ne stebuklas?

Laimikiai

Didžiausias Sauliaus laimikis Aliaskoje - 38 kilogramus sveriantis paltusas. Turint galvoje, kad S. Jokužys savo karjeroje yra įveikęs ir per 80 kilogramų sveriančius monstrus, tai nėra joks rekordas. Bet vis tiek ne gėda tautiečiams garsiai apie tai pasakyti.

Vasilijus ištraukė 15 kilogramų menkę. Didžiausia jo žvejo karjeroje sugauta menkė Norvegijoje svėre apie 30 kilogramų. Absoliutus V. Popovas laimikis- 45 kilogramus sveriantis ryklys.

Nemėgsta baltųjų

V. Popovas atkreipė dėmesį, kad didžioji dalis vietinių indėnų jau prasigėrę ir degradavę. Nedidukai, dažnai nusipenėję, apie pusantro metro ūgio siekiantys eskimai, nesidrovi prieiti prie turistų ir kaulyti pinigų alui ar cigaretėms.

Bėgantys metai neištrynė patirtų nuoskaudų. Indėnų kraujo turintys vietos čiabuviai baltuosius vadina gringo, o amerikiečius - jankiais ir taip vadindami toli gražu nesišypso. Niekur nedingsi, baltieji iš jų protėvių atėmė buvusias žemes ir visas teises.

Avantiūristų kraštas

Sako, kad į Aliaską traukia pabėgę kaliniai arba nuo teisėsaugos besislapstantys nusikaltėliai. Kita vertus, vienam klajoti šioje atšiaurioje vietoje nekiltų nė minties.

Ir "žolytė" čia ne problema. Aliaskos valstijoje, neva dėl medicininių tikslų, kanapės absoliučiai legalios, todėl miesteliuose apstu parduotuvėlių, kuriose bet kuriuo paros metu gali ja apsirūpinti.

Tautiečiams, kurie ryšis išvykai į atšiaurią Aliaską, Vasilijus pataria neimti bereikalingų daiktų, meškerių, ten visko yra ir dar nusipirksi pigiau, negu pas mus.

S. Jokužys apibendrina kelionę keliais žodžiais:

- Norėjom pamatyti meškas - pamatėm. Norėjom pamatyti ledynus - pamatėm. Per kelias dienas visko neapžiūrėsi. Šalia laukinės gamtos yra civilizacija, viskas dera, harmoninga, vienas kito neužgožia.

Sauliui susidarė įspūdis, kad vietinių gyventojų dauguma jaučia simpatiją JAV prezidentui Trampui. Jie palaiko principą: jeigu darom biznį - netrukdykite. Buvusio prezidento Obamos liberalizmas jiems nepatiko ir jie to neslepia.

Saulius Jokužys ir Vasilijus Popovas UŽKAMPYJE. Apima jausmas, kad esame didžiausiame pasaulio užkampyje