Kilo daug neaiškumų, bet medžioklės organizatorius A. Truskauskas pateikė atsakymus į daugelį klausimų. Nuspręsta: išvykstu balandžio 2 d. Skrydis 6.15 val. iš Vilniaus oro uosto į Frankfurtą.
Po 2 val. 15 min. kelionės Frankfurte kito skrydžio - į Calgarį - teko palaukti 5 val. Tada jau skristi beveik 10 valandų. Calgaryje - išsami bagažo kontrolė ir atvykimo tikslų išsiaiškinimas ir tik po to tęsiamas skrydis iki Edmontono, kur tenka nakvoti viešbutyje. Iš Edmontono ryte skrendu į Inuviką (su dviem lėktuvo nusileidimais Jalovknaife ir Norman Velse). Inuvike jau pasitinka kelionės organizatoriaus atstovas. Nuo Edmontono keliauju per Šiaurės Vakarų regioną. Jo sostinė Jalovknaifas (Yelowknife), gyvena 19711 gyventojų, joje reziduoja šios teritorijos vyriausybė nuo 1967 m. Visa teritorija apima 1 346 106 km2, joje gyvena tik 43529 gyventojai.
Visas skrydis truko dvi paras.
Iš ryto Inuvike, Kanados laukinės gamtos ir ekonominės plėtros agentūroje, nusiperku medžioklės bilietą ir tęsiu kelionę lėktuvu iki galutinio taško Banko saloje - Sachs Harbouro, kur kelionė 14 vietų lėktuve su dar šešiais keleiviais trunka pusantros valandos.
Išlipęs iš lėktuvo supratau, kad mano šilta Lietuvos orams apranga ir avalynė čia tik dėl grožio.
Pasiruošti neįmanoma
Sachs Harbouras - šiauriausia teritorijos gyvenvietė su 136 gyventojais, kurių didžioji dauguma - vietiniai čiukčiai. Mane pasitiko Trevoras Lukas. Jis su tėvu Džonu Luku buvo mano visos kelionės palydovai.
Sulaukęs bagažo, nuėjau paskui Trevorą. Iki jo namų vykome sniego motociklu, prie kurio prikabintose rogėse keliavo ir mano daiktai. Gerai, kad nuo oro uosto iki vienintelio Banko saloje kaimelio, kur gyvena apie 136 žmones, kelionė truko apie 10 min. Esant -35 laipsn. C temperatūrai, važiuoti sniego motociklu su lietuviška apranga - ne itin didelis malonumas.
NOSIS. Jau buvau pradėjęs galvoti, kad su nosimi teks atsisveikinti...
Iki tolesnės rytinės kelionės teko apsistoti svetingoje ir malonioje vedlių Džono ir Samantos šeimoje, kurioje auga 6 vaikai. Poliarinės naktys padeda demografijai.
Vyrai, apžiūrėję mano atsivežtus drabužius, konstatavo, kad viršutinius reiks palikti čia - jie tinka tik pavasarį po tundrą vaikščioti. Man parinko tokius, kurie tinka kelionei sniego motociklais ir šunų kinkiniu esant 55 laipsniams šalčio: neperpučiamos striukės ir kelnės, prikimštos avijaučio povilnio pūkų. Jau kitą dieną supratau, kas būtų nutikę, jei būčiau išvykęs su savaisiais apdarais... Čia per šiltų drabužių nebūna.
Kelionės sėkmė, tiksliau - savijauta jos metu, priklauso nuo to, kaip tu jai pasiruošei. Bet nebuvusiam čia tinkamai pasiruošti neįmanoma...
Nė vieno medžio
Salos pakrantėje karaliauja poliarinės meškos, kurios gaudo ruonius, išlipusius iš properšų ant ledo. Saloje daugiausia avijaučių, taip pat gyvena poliariniai vilkai, lapės, zuikiai, karibų elniai, kurapkos. Vasarą - daugybė paukščių, ypač žąsų ir ančių. Ežeruose, upėse ir pačiame vandenyne gausu žuvų. Ir nė vieno medelio. Vasarą sužaliuoja ir pražįsta skurdi šiaurinė žaluma, kurios turi užtekti visiems metams.
Po vakarienės šeimininkai pranešė, kad ryt išvykstame link galutinio tikslo, t. y. medžiotojų namelio salos pietuose. Ryte po pusryčių pradėjau rengtis kelionei. Temperatūra šiek tiek pakilo - iki 27 laipsnių šalčio. Žiūrėjau, kaip rengiasi vietiniai, ir dariau viską taip pat.
Motociklo gedimas
Trimis sniego motociklais judame pirmyn. Niekaip nesuprantu, kur mūsų daiktai, šunys, maistas. Važiuojant motociklu nepaklausi, o ant vienviečio sėdėti dviem labai nepatogu: nėra kur dėti kojų, už ko laikytis. Smarkiai pučia vėjas, šąla veidas. Suprantu padaręs klaidą: neužsidėjau kaukės.
Po 15 min. privažiuojame prikrautas roges: vienose - 6 šunys, kitose - įvairūs daiktai. Nulipu nuo motociklo, ir vietinis pagalbininkas atkreipia dėmesį į mano nosį. Pasičiupinėju - visai nejaučiu! Galvoju - nušalo. Skubiai susirandu kaukę ir užsimaukšlinu tiesiai ant kapišono. Vėl klaida! Tarpai tarp kaukės ir veido, akinių pasiliko...
Mano vieta, kaip ir šunų, - rogėse, tik kitose. Palydovas grįžta, ir du motociklai (prie kiekvieno prikabinta po dvi roges) pajuda.
Rogėse sėdėti patogiau nei ant motociklo, bet akiniai iškart apledėja, nieko nematyti, o nusiimti negali - užstoja veidą nuo vėjo. Tenka pakelti kaukę ir žiūrėti pro burnai skirtą plyšį.
Pradeda šalti kojos. Mėginu judinti pirštus, trinu iki skausmo. Gerai, kad kartais sustojame - vaikščiojant kojos sušyla ir gali tęsti kelionę.
Sustojame. Vedliai pradeda krapštytis prie sniego motociklo: sugedo. Nuo vieno motociklo atkabina visas roges ir juo išvyksta į kaimelį. Liekame laukti. Maždaug po valandos tolumoje pamatau tris sniego motociklus. Be priekabų ilgai netruko. Pakeitus motociklą, kelionė su tam tikrais sustojimais tęsiasi.
Rogės be amortizatorių labai krato - reikia laikytis už borto. Pradeda šalti rankos.
Taip įveikiame 150 km. Su tokiu bagažu motociklų greitis nedidelis, kelias nelygus, važiavome slėniais tarp kalvų. Matėme keletą bandų avijaučių.
Palapinėje - minus 30
Apie 7 val. vakaro sustojame. Pasirodo, bus tarpinė nakvynė, o palapinėje - minus 30 laipsn. C.
Palapinę surentė greitai, išklojo čiužiniais, užkūrė žibalinę krosnelę - šiek tiek sušilo. Vedliai pradėjo ruošti vakarienę. Sniego gabalai puode virto vandeniu. Karšta arbata ir pašildyti pusfabrikačiai. Po vakarienės įsitaisėme miegmaišiuose. Rytą - vėl arbata, keptas kumpis.
Nusiprausti skirtas šlapias servetėles laikiau drabužiuose, bet nusivilkęs viršutinius jas radau sušalusias. Dar viena klaida. Viską, kas sušąla, reikia laikyti prie kūno miegmaišyje. Taip pat ir tai, kas su baterijomis: telefoną, fotoaparatą bei atsargines baterijas.
Po pusryčių labai greitai susiruošėme ir tęsėme kelionę. Vakarykščių klaidų nebedariau.
Pakeliui radome arktinių vilkų papjautą avijautį ir penkių ar septynių vilkų pėdas. Po 5 valandų kelio pasirodė į namelį panašus statinys. Tai buvo galutinis tikslas.
Naktis namelyje
Ant vandenyno kranto stovėjo iš faneros sukaltas namelis. Matyti, kad jis sulaukė svečių: baltasis lokys išlaužė prieangį, išdaužė vieną langą. Pro jį pripustė sniego. Kad patektume į vidų, reikėjo atsikasti užpustytas duris ir išsivalyti vidų. Sniegas, pripustytas tokiame šaltyje, labai kietas: kirviu ar kastuvu atsikerti gabalą - ir meti lauk.
Po geros valandos buvome viduje. Patalpa gan padori: 3,5 x 3,5 kv. m, du gultai ir stalas. Krūvos prikritusių musių. Nuo rudens čia nieko nebuvo, musės žiemą sušalo ir sumigo, gerą kibirą iššlavėme lauk. Žibalinė krosnelė ir viryklė gana greitai prišildė patalpą iki tokios temperatūros, kad galėjome nusimesti viršutinius drabužius.
Stovyklavietė buvo įrengta gana profesionaliai ir greitai. Šunys pririšti ir pašerti sušalusiais ruonių taukais. Jų funkcija - saugoti mus nuo baltųjų meškų ir vilkų.
Prasidėjo maisto gaminimas, jo kvapas maloniai kuteno nosį. Į vidų paėmėme tik drabužius ir tiek maisto, kiek reikia. Išorėje - didžiausias pasaulio šaldytuvas.
Po vakarienės įsirengiame gultus. Man teko gultas prie durų, Trevorui - kitas, o Džonas pasiklojo ant grindų. Pirma naktis namelyje. Rytoj laukia medžioklė.
Ne visai balti lokiai
Rytas išaušo saulėtas, bet labai šaltas - minus 38 laipsn. C. Man maga kuo greičiau imtis veiksmo, o vedliai niekur neskuba. Pasirodo, artėjant poliarinei dienai (nuo gegužės vidurio) oro temperatūra šiek tiek pakyla, tad iki 9.30 val. jie neskubėdami pusryčiauja ir ruošia motociklus. Keista, bet esant tokiam šalčiui paleisti jų variklį niekada nebuvo sunkumų. Tik reikėjo ilgokai šildyti.
Pats medžioklės procesas nesudėtingas. Važiuoji prie sniego motociklo prikabintose rogėse vandenyno pakrante, sustoji ant aukštesnių kalvų ir pro žiūronus tyrinėji vandenyno ledynų platybes, kur labai daug ledo sangrūdų. Nuo kalvos matyti dešimtys kilometrų baltumos. Jei šviečia saulė, tai be akinių neapsieisi. Man iš pradžių bet kurioje ledų sangrūdoje vaidenosi lokių siluetai. Vietiniai pamokė, kad teritoriją žvalgyti reikia labai iš lėto. Baltasis lokys nėra visai baltas. Jo kailis nuo ruonio taukų šiek tiek gelsvas, nosis juoda. Bet vis vien pamatyti galima tik kai juda. Nors ledo storis - apie 1,5 metro, pulsuojant vandenynui atsiranda properšos. Prie properšų išlenda ruoniai - pagrindinis lokių maistas, bet juos sumedžioti lokiams nėra paprasta, mat tie jautrūs - pajutę pavojų neria į properšą. Taigi tenka sukarti daugelį kilometrų, kol pasiseks. Prikirtę riebaus maisto, lokiai ilgokai miega.
Tęsinys kitą šeštadienį.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą