Dobar dan, Kroatija! (2)

200 tūkstančių gyventojų turintį Splitą pasiekėme jau temstant. Tai antras pagal gyventojų skaičių Kroatijos miestas ir vienintelis po sostinės Zagrebo šalies didmiestis, todėl viešbučių kainos čia aukštos. Trijų žvaigždučių standartinis kambarys kainuoja apie 300 - 400 litų. Norėdami pinigus išleisti naudingiau, dairomės pigesnio viešbučio.

Už akių užliūva 2 žvaigždučių hostelis. Užeiname. Kambaryje dvi atskiros lovytės. Dvi lempytės. Tai - bendrabutis už 140 litų su pusryčiais dviem. Kondicionieriaus, suprantama, nėra. Bet viskas gana tvarkinga. Tarakonų nėra. Dušai švarūs. Susižvalgę nusprendžiame likti.

Jau stipriai temstant su didžiulėmis porcijomis neapsakomai skanių kroatiškų ledų žengiame pro Romos imperatoriaus Diokletijano rūmų vartus į istorinį Splito senamiestį. Įspūdis pakerta kojas. Vos peržengus senojo miesto slenkstį, kažkur lyg viduramžių mieste pasigirsta būgnų gausmas. Tik spėk dairytis: vienoje aikštėje rungiasi romėnų kariai, kitoje - rodomas spektaklis.

Žmonių minios. Kasdien čia vyksta senovės amatų mugės: žiedžiami puodai, kalamos ietys. Knibždėte knibžda turgūs. Tačiau šio senamiesčio dvasios paslaptis dar ne čia.

Kurortinis miestas Splitas yra labai svarbus administracinis centras, svarbiausias komunikacijos mazgas. Keltu iš Splito galima keliauti į daugybę Dalmatijos salų bei į Italiją. Tačiau turistai iš viso pasaulio čia kasmet atvažiuoja ne dėl to. Jie čia atvyksta tam, kad pamatytų IV a. pr. e. pastatytų Romos imperatoriaus Diokletijano rūmų liekanas. Tik įsivaizduokite - po Romos imperijos žlugimo miesto gyventojai apsigyveno rūmuose: koridoriai tapo gatvėmis, o rūmų kambariai, salės bei menės - butais. Tokiu būdu susiformavo viduramžių Splitas. Keistas jausmas apima sėdint akmeninėje monumentinių architektūros paminklų liekanose įrengtoje kavinės terasoje, kurioje prieš 1 700 metų galbūt sėdėjo kuris nors iš imperatoriaus patikėtinių. O gal čia mėgdavo ateiti kuri nors iš jo meilužių? Tai neįprastas senamiestis, vaizdingai rodantis istorijos eigą, epochų ir civilizacijų didybę.

Trogiras

Kroatija - maža posovietinė šalis. Šiandien čia gyvena apie 4,5 milijono gyventojų. Beje, žodis "Kroatija" kroatų kalba ("kroata") reiškia kaklaraištį. Būtent šioje šalyje imta rišti kaklaraišį taip, kaip esame įpratę.

Po II pasaulinio karo Kroatija priklausė Jugoslavijos SFR, tačiau 1991 m. iškovojo nepriklausomybę. Šiuo metu tai šalis kandidatė į Europos Sąjungą ir NATO.

Kroatijos valiuta - kuna. Jos pavadinimas yra kilęs iš vieno iš žvėrelių pavadinimo, kurio kailiukai anksčiau buvo apskaitos ekvivalentas.

"Kroatijoje yra nemažai žmonių, kurie jaučia nostalgiją Jugoslavijos laikams, nes mažos šalies gyventojams nėra lengva pragyventi", - pasakoja butą viename gražiausių Dalmatijos kurortų Trogire mums išnuomojęs kroatas. "Krizė palietė ir mus. Aš netekau darbo Zagrebe, todėl esu priverstas užsiimti nuomos verslu", - atvirauja inžinieriaus profesiją turintis vyras.

Už dviejų kambarių butą Trogire dviem paroms suderime 280 litų. Kiek stebina nuolat virš galvų besileidžiantys ir kylantys lėktuvai, nes netoliese yra vienas didžiausių oro uostų.

Trogiras - tai mielas kurortinis miestelis Dalmatijos centre, turintis graikų, romėnų ir venecijiečių invazijas menantį viduramžių struktūros senamiestį. Čia galima sutikti ir pasaulio garsenybių: į jaukų Trogiro uostelį mėgsta užsukti prabangių jachtų savininkai.

Kulinarinis pjūvis

Maistas Kroatijoje tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kiek brangesnis nei Lietuvoje, tačiau taip nėra.

Žinoma, nelygu, kur ir ką valgysite. Pavyzdžiui, austrai, vokiečiai prabangiuose restoranuose prie jūros ramiais veidais kerta didžiuosius langustus (porcija šių įspūdingų jūros gėrybių kainuoja apie 200 litų).

Dar kelionės pradžioje vienoje vidutinio lygio kavinukėje užsisakiau tuno kepsnį už 40 litų. Pamaniau: tiek to, atostogos yra atostogos. Tačiau kai man atnešė tą kepsnį, supratau, kad jo pakaks dviem žmonėms. Taip yra visur, tad patariu neapsigauti.

Kroatija - jūrinė valstybė, tad nenuostabu, kad patiekalai iš jūros gėrybių čia populiariausi: sraigės, langustai, karališkosios krevetės, omarai, austrės... Marinuotų langustų porcija dviem kainuoja apie 70 litų.

Įprastos juodos kavos Kroatijoje nėra. Jei paprašysite, atneš mažutėlį puodelį "Espreso". Beje, kava, jei ją gersite ne viešbutyje, kainuoja apie 3 -5 litus.

Maistas Kroatijoje gana sūrus, tačiau vanduo nuostabus. Kroatija didžiuojasi gėlo vandens ištekliais.

Nacionalinis gėrimas rakija gana stiprus, bet, pasak žinovų, sunkių pagirių po jos nebūna. Parduotuvėse įvairiausių skonių rakija kainuoja apie 25 litus.

Kroatiją garsina ir vynas, daromas laikantis senovinių vynininkystės tradicijų. Vynas irgi nebrangus - nuo 5 litų už butelį.

Neverta nė kalbėti apie burnoje tirpstančių vynuogių, abrikosų ar ką tik nuskintų jaunų figų skonį. Vaisiai - ypač sultingi. Tai subtropinio Dalmatijos klimato nuopelnas.

Keliaujant po Kroatiją visur pakelėse galima nusipirkti ne tik vietinių gyventojų gaminamo rūkyto ar įprasto ožkos, avies ar karvės sūrio, bet ir naminukės ar itališkos degtinės grapos. Pastaroji atrodo labai gražiai: butelio viduje išradingai prikimšta raudonų aitriųjų paprikų, abrikosų ar žalių prieskoninių šakelių. Labai stipri; tokią verčiau pirkti lauktuvėms. Beje, lauktuvėms turistai perka vietinį medų, levandų pagalvėles patalynei kvėpinti bei papuošalus iš akmens, turkio, koralų ar kriauklių.

Kroatijoje vis dar galima pamatyti ir sovietmetį menančių reliktų. Pavyzdžiui, žigulių ar valgyklų. O kur nors kaime jums gali pateikti paprastai išvirtos avienos gabalą su paprastai lyg pas močiutę papjaustytais pomidorais ir svogūnais. Tik užsisakyti teks gestais. Kaimo gyventojai nemoka užsienio kalbų.

Beje, kroatai, kaip ir visi pietiečiai, labai mėgsta gaminti ir valgo savo prie namų užaugintas daržoves, tad galbūt dėl to Kroatijoje neprigijo "McDonald'o" restoranai.

Plitvicos nacionalinis parkas

Plitvicos ežerai yra išsidėstę tarp Mala Kapela ir Licka Pljesevica kalnų pagal pagrindinį kelią važiuojant į Zagrebą. Nacionalinio parko plotas - daugiau kaip 20 000 hektarų, todėl nuoširdžiai rekomenduočiau į šį parką atvykti ryte (apie pietus čia suguža tūkstančiai turistų, tad gali tekti ilgai stovėti eilėse prie bilietų) ir skirti maloniems pasivaikščiojimams visą dieną.

Susimokėję 53 litus už bilietą, galite visą dieną praleisti grožėdamasis perregimu elektrinės spalvos ežerų vandeniu. Vaikams čia ypač patinka, nes kiekviena mažytė žuvytė sekliuose užutekiuose matoma lyg akvariume.

Plitvicos ežerai išsibarstę mišriuose bukmedžių, kėnių, pušų miškuose, kurie saugomi UNESCO. Todėl šiukštu čia negalima nei žvejoti, nei gėlių skinti, nei braidyti. Būtent dėl pastarosios priežasties vaikams būna labai liūdna. Be nesuskaičiuojamų paukščių ir mažų gyvūnėlių rūšių, čia galite sutikti meškų, vilkų, laukinių šernų ir kačių. Vandenyse šeimininkauja kitur jau bebaigiančios išnykti ūdros. Apžiūrėti parką galima ne tik pėsčiomis, bet ir garlaiviais ar panoraminiais traukinukais.

Pakeliui namo

Pakeliui namo užsukame į Kroatijos sostinę Zagrebą. Nors 1995 m. miestas buvo susprogdintas raketų, didelės žalos sostinei nepadarė. Visgi miestas paliko slogų įspūdį. Gal dėl to, jog į jį atvykome naktį...

Neapšviestos tamsios gatvės nuteikė niūrokai. Atrodo, lyg jose vos prieš dešimtmetį siautusi karo šmėkla vis dar klaidžiotų...

Pervažiavus Dalmatiją ir žemyninę dalį skiriančius kalnus, klimatas pasikeičia akimirksniu. Rugpjūčio pabaigoje ir žemyninėje dalyje vis dar šilta. Tačiau subtropinio svaigulio jau nebėra. Aplink plyti įprastos mūsų akims lygumos. Kertame Slovakijos sieną ir judame link Lenkijos. Kroatijos pasaka baigėsi. Prasideda gyvenimas.