Žinodami, kad miestas pateks į sovietų okupacinę zoną, britų ir amerikiečių lakūnai tikrai nepagailėjo bombų, kurios sugriovė apie 90 proc. senųjų miesto pastatų.
Taigi ten, kur prieš karą stovėjo gražūs ir įspūdingi pastatai, šiandien žaliuoja laukai arba stūkso sovietinės architektūros monstrai.
Pasak puikiai rusiškai kalbančio Magdeburgo gido Peterio Kajako, 1969 metais šalia vieno iš tokių pačiame miesto centre stovinčių didžiulių sovietmečiu pastatytų pastatų nutiko neįtikima istorija.
Maždaug 22 metrų aukštyje ant palangės sėdėjusi ketverių metų mergaitė persisvėrė per atvirą langą ir neišlaikiusi pusiausvyros iškrito.
Tai pastebėjo pro šalį ėjęs Raudonosios armijos lakūnas kapitonas Igoris Belikovas. Akimirksniu nusisiautęs savo kareivišką apsiaustą jis sugebėjo sugauti ant betoninio grindinio krentantį vaiką.
Už šį žygdarbį rusų kareiviui buvo suteiktas miesto garbės piliečio vardas, o nepaprastai laimingą istorijos pabaigą mena atminimo lenta.
Išliko šedevrų
Nepaisant didžiulių sugriovimų, Magdeburge dar galima išvysti susižavėjimą keliančių architektūrinių šedevrų. Tiesa, juos galima suskaičiuoti ant rankų pirštų.
Vienas jų - iki šiol išlikusi pirmoji Europoje pastatyta raitelio statula, datuojama 1240 metais.
Manoma, kad prieš tris kartus sugriautą ir tiek pat kartų atstatytą miesto rotušę stovinti statula vaizduoja pirmąjį Šventos Romos imperijos imperatorių Oto I, be galo mylėjusį Magdeburgą.
Miesto pasididžiavimu laikoma ankstyvosios gotikos stiliumi pastatyta šv. Moriso ir šv. Katerinos garbei pastatyta miesto katedra, kurios bokštai kyla į net 104 metrų aukštį. Šioje katedroje ilsisi ir minėtojo Oto I palaikai.
Depresiška atmosfera
Šeštadienio popietę vaikščiojant po Magdeburgo gatves buvo galima jausti depresišką atmosferą. Tokį pojūtį kuria ne tik niūrūs sovietinių pastatų mūrai, bet ir tuščios gatvės.
"Susijungus abiem Vokietijoms dauguma iki tol neefektyviai dirbusių milžiniškų gamyklų arba bankrutavo, arba buvo parduotos už simbolinę kainą verslininkams iš Vakarų.
Jose investuotojams įdiegus modernias technologijas, sumažėjo darbo vietų. Dabar nedarbas mieste siekia 20 procentų.
Jaunimas, tik baigęs mokslus, važiuoja į šalies vakarus", - paaiškino gidu dirbantis pensininkas P. Kajakas.
Pigiau nei Lietuvoje
Visiškai kitokia nuotaika apima apsilankius pusę amžiaus kitoje geležinės uždangos pusėje praleidusiame Liubeko mieste.
Prieš 14 metų šis su Klaipėda susigiminiavęs Vokietijos miestas gali pasigirti nedideliu simpatingu ir visiškai neklaidžiu senamiesčiu, įtrauktu į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą.
Iš vakarų Travės, o iš rytų Vakenitzo upių apsuptas Liubeko senamiestis atvykstančiuosius pasitinka septynių bažnyčių bokštais, kurie yra skiriamasis Liubeko ženklas jau nuo viduramžių.
Hanzos sąjungos karaliene vadinto Liubeko senamiestyje dominuoja raudonų plytų pastatai. Čia galima aptikti ir gotikos, ir renesanso, ir baroko stiliumi pastatytų namų.
Senamiestis nesipuikuoja turistams vilioti skirtomis vitrinomis, čia yra susikoncentravusios visos svarbiausios miesto socialinio, politinio ir kultūrinio gyvenimo įstaigos.
Kaip ir Magdeburgui, bene sunkiausi laikai Liubekui atėjo Antrojo pasaulinio karo metais. Penktadalis senamiesčio buvo subombarduota 1942-aisiais.
Iš septynių bažnyčių bokštų liko tik du. Tačiau šveicarų diplomato, tuometinio Raudonojo kryžiaus organizacijos prezidento Karlo Jakobo Burkharo dėka tolesni Liubeko bombardavimai buvo sustabdyti. Vėliau atsidėkojant jam buvo suteiktas miesto garbės piliečio vardas.
Sugriautoji senamiesčio dalis per daugelį metų buvo atstatyta. Miestiečių entuziazmo ir paramos dėka iki 1961 metų senamiesčio panoramą vėl papuošė septyni bažnyčių bokštai.
Beje, Liubekas turistams yra patrauklus miestas ir tuo, kad jo senamiestyje, kitaip nei daugelyje kitų Vakarų Europos miestų, yra įsikūrusios ir nedidelės didžiųjų prekybos centrų parduotuvės.
Čia šokolado, vyno ar kitų stipresnių alkoholinių gėrimų lauktuvėms galima įsigyti net pigiau nei Lietuvoje.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą