"Tokios kelionės vyksta kasmet, sugalvojus jos tikslą; tarkim, 2005 m. žygio šūkis buvo "Lietuvos valstybė - nuo Baltijos iki Juodosios jūros". Praėjusiais metais vykome nuo Europos Sąjungos vadavietės Briuselyje iki Stambulo, - sakė klaipėdietis verslininkas Rolandas. - Nedaug kas gali sau leisti pusę metų praleisti ant dviračio balno, tad su mumis keliavo pensininkų porelė iš Naujosios Zelandijos. Aš keliavau su lietuviu Edvinu, ir man buvo pavesta sudaryti maršrutą per Vidurinę Aziją. Per dieną numindavome po 100 km, ir kai kojos įpranta, lengvai įveikdavome 25 km per valandą. Prie grupės prisijungėme atskridę lėktuvu į Taškentą, kai jie išvažiavo iš Turkmėnistano į Uzbekistaną. Kirtom Tadžikistaną, vėl - Uzbekistaną, Ferganos slėnį, ir tada prasidėjo Tian Šanio kalnai bei jų perėjos - nakvojome 3,7 km aukštyje. Kalnuose ryškūs temperatūrų skirtumai, o šiaip dykumos pavėsyje mus nuolat svilino 40-ies laipsnių karštis. Rankos nudegė, iškilo baisios pūslės. Per dykumą vyniojosi asfaltuotas kelias, ir apie 50 km aplinkui nematėme nei namelio, nei medelio. Užtat sutikome kupranugarių vilkstines, avis genančius piemenis ant asilų, rimbais plakančius tuos vargšus gyvulius."
Slėpėsi nuo saulės
"Įdomu, kad tie Vidurinės Azijos miestai - senesni už Romą: Samarkandas, Buchara, Chiva (neseniai šventė 2 750 metų sukaktį). Ir jie išlikę, kokie buvo, žmonės ir dabar drebia tokias molio plytas. Pro vartus patenki į didžiulius kiemus, kur pastatai nuolat meta šešėlį. Nėra čia kėdžių nei stalų, sėdi visi ant kilimų sukryžiavę kojas ir sriaubia karštą arbatą. Iš pradžių išpila prakaitas, o paskui vėsina. Kavinėse net neklausę atneša arbatos, paplotėlių, žalią pipirą ir kažką panašaus į grietinę. Prie alaus duoda apvalaus neįmanomai sūraus akmenuko dydžio sūrio gabaliuką. Sėdėjome ant gultų, prie neaukšto staliuko, o papietavusieji galėjo čia ir pasnausti. Kaljano mes nė nebandėm.
Kelionę pradėdavome 6 ryto, ir mynėme iki vidurdienio, o paskui iki vakaro slėpėmės nuo saulės. Iš pradžių mūsų "vilkstinėj" buvo 23 žmonės iš devyneto šalių, bet Kašgare prisijungė vokiečių, vėliau - lenkų ir amerikiečių pora. Tada jau žinojome, kad visą maršrutą įveikė tik 10 žmonių, tarp jų - trys lietuviai (vienas jų -Sigitas Kučas, dviračiu apvažiavęs visą pasaulį)."
Skurdo Koranas
"Azijiečių gyvenimas labai skiriasi nuo europiečių. Didmiesčių gatvėse - seni žiguliai, moskvičiai ir zaporožiečiai, o štai uzbekai gamina "Hyundai" ir neleidžia parduot užsieniečiams. Ir visur mus iš vėžių išmušdavo vienas klausimas: "Ot kuda, bratan?" A, iš Lietuvos. O jums moka už šitą žygį? Tai gal prizą gausit? Ne? O galvoj jums viskas gerai?"
O žmonės draugiški, šypsosi, į europietį žiūri su nuostaba, lyg tas būtų iš porceliano. Azijiečių savivertė žema, jie penkiskart blogiau kalba apie savo šalį nei skeptikai lietuviai. Tiesą pasakius, ir pragyvenimo lygis ten penkiskart blogesnis, daugelis skursta. Apsileidimas - totalus: visur skraido šiukšlės, miestų pakraščiuose stūgso surūdijusių sovietmečio fabrikų griuvenos. Viešpatauja kvaili įstatymai, baisūs mokesčiai, tragiška korupcija.Kai Uzbekistane įvedė mirties bausmę už automobilio vagystę, šalyje, kur gyvena 22 mln. gyventojų, vagysčių būna kiek pas mus Vilniuje. Namų duris palieka atviras. O gyvena vietiniai iš medvilnės eksporto.
O azijiečiai skilo: vieni nuėjo radikalaus islamo keliu, antri susovietėjo: geria degtinę, merginos vietoje parandžos dėvi mini ir šėlsta diskotekose."
Šilko kelio stebuklai
"Kirgiztane - dar kitaip. Antras pagal dydį Ošo miestas - įstabi šilko kelio atkarpa. Gal tūkstantmetį kupranugariais juo iš Indijos ir Kinijos į Europą gabeno šilką, prieskonius, egzotiškas prekes, viską, ko neturėjo Europa. Prekeivių tarpininkai arabai užsikeldavo kainas - kol Kolumbas, ieškodamas tiesioginio kelio, nuplaukė į Centrinę Ameriką, o Vasko da Gama - į Indiją. Bucharoj išvydome aukščiausią Uzbekijos minaretą, tarnavusį kaip švyturys, jame nakčia degė žvakės, rodė kelią dykumų vilkstinėms. Minaretas stovi nuo Čingischano laikų, nes mongolai viską griovė iš eilės. Čingischanas pasilenkė, pūstelėjo vėjas nuo minareto, ir nupūtė kepurę. "Jis yra didis", - pasakė barbaras, ir paliko minaretą ramybėje. Paskui rusai bandė nugriaut; liko šaudymo žymės. Turistams rodomos musulmonų mokyklos už pinigus. Iš šių ima daugiau nei iš vietinių. Samarkande pagrindinę aikštę ir miesto užkaborius paprašėme aprodyti viešbučio šeimininko dukterų, o šios derėjosi."
Kalnų ir kalniečių žavesys
Artėjant prie Kinijos sienos, naktimis kalnuose šiurpino 2 laipsniai šalčio. Nustebino Pamyras su 7 km aukščio Lenino viršukalne. Niekas taip netikrino, kaip kinai pasieniečiai: išvertė kiekvieną daiktą, tikrino kompiuterius, fotoaparatus ir žemėlapius. Tris dienas kalnuose vargino lietus, priešinis vėjas, bet visa atpirko reto grožio vaizdai. Sutvarkyti net kelio kraštai, tik užrašai - hieroglifai arba arabiški. Ragavome tikro kinų maisto, tokio aštrumo, kad net garavom. 120 km per 3,5 val. nuo kalnų nusileidome į archajiškąjį Kašgarą (kitas jo pavadinimas - Kaši). 3000 metų senumo turguje susitinka kinai, afganai, pakistaniečiai, kirgizai, kazachai - su mums neregėtomis prekėmis.
Na, teko keliauti akmenuotu kalnų keliu, kai per dulkes nieko nematai - apie 90 km. Perėjoje užklupusi liūtis grupę išskyrė, dingo ryšys su mikroautobusu, kur liko šilti drabužiai. Styrojome pusnuogiai po medžiu, ir prošal vykę vietiniai mus nusivežė į savo jurtą, vaišino plovu. Pernakvoję sutikome kitus saviškius. Taigi per 19 dienų nuvažiavome 1 900 km, per parą išgerdami 4 litrus mineralinio. Laimė, miegmaišiai ir čiužiniai suvynioti tilpo į delnus. Dviračiai atlaikė, tik triskart sprogo padangos. Iš Taškento parskridome namo."
Pokalbininkas sakė, kad iš visų kelionės būdų geriausias - dviračiu, nes tik taip galima pažinti šalį per kiekvieną akmenį: žmogus tau pamoja, sustoji, pasišneki, išgeri arbatos. Kiek kartų vaišingi azijiečiai surengė tikrą puotą, ištiesė ilgus stalus ir akyse gamino gardžiausius patiekalus!.. Buvo labai laimingi, jeigu pagirdavai jų draugiškumą.
Šiandie Rolandas jau galvoja apie tradiciškai rudenį vyksiantį susitikimą su kelionės draugais ir kitų metų žygį, sujungsiantį dvi Europos kultūros sostines - Vilnių ir Insbruką (Austrija).
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą