Egiptiečiai

Iki 1970 m., tai yra iki pat savo mirties, Egiptą valdė prezidentas Gamalis Abdelis Nasseras. Šis populiarus šalyje vadovas laikėsi kraštutinės antivakarietiškos pozicijos ir turėjo tikslą - sunaikinti Izraelio valstybę. Jo įpėdinis Sadatas nebebuvo toks populiarus, nes gyveno provakarietiškomis nuotaikomis ir sugebėjo pasiekti taikos su Izraeliu. Sadatas buvo pirmasis musulmoniškos šalies lyderis 1973 metais nuvažiavęs į Izraelį ir pripažinęs jį valstybe. Šis prezidento žingsnis musulmonus įžeidė, papiktino ir jie jam neatleido: tais pečias metais per karinį paradą Egipto generolai jį nušovė Ir visgi nepaisant skirtumų, abu šie lyderiai buvo stiprūs Egipto vadovai-valdovai. Dabartinis prezidentas Hosni Mubarakas, prezidentu tapęs 1981 metais, neprilygsta nė vienam iš jų. Jo silpnumas iki šiol neleidžia įvardinti savo įpėdinio. Matyt bijo, kad stipresnis politikas gali atimti valdžią. Tačiau šis politikos intrigantas visgi sugebėjo pasiekti, kad pakeista Konstitucija prezidentui, vietoj ilgiausiai trijų kadencijų (viena kadencija trukdavo šešerius metus), leistų šalį valdyti iki mirties. O Egipte jau viešai kalbama, jog kitu prezidentu gali tapti Hosni Mubarako sūnus Egiptas šiandien neturėdamas stipraus vadovo, negali ne tik atlikti savo istorinio arabų pasaulio lyderio vaidmens, bet ir išvesti šalį iš didelio ekonominio nuosmūkio, išspręsti socialines problemas, sukurti modernesnės provakarietiškos visuomenės.

Net dykumoj sutikti arabai - labai draugiški ir paslaugūs

Meka - tik turtingesniems egiptiečiams

Egipte gyvena vienas trečdalis visų pasaulio arabų. Tai musulmonai sunitai, tikintys vieną visagalį Dievą kūrėją, kurį vadina Alachu. "Islami arabiškai reiškia paklusimas (Dievui)". Islamo pagrindas - Dievo mokymas, apreikštas pranašui Mahometui. Šis arabas gimė apie 750 m. Mekos mieste (dabartinėje Saudo Arabijoje). Sulaukęs keturiasdešimties, Mahometas buvo Alacho pašauktas skelbti Dievo žodžių ir išplatino islamą arabų pasaulyje. Jis mirė 632 m. Islamo įstatymas, arba šariatas, musulmonams labai svarbus. Jį surašė pirmieji islamo mokytojai, ir jis nurodo musulmonams, kaip reikia gyventi. Pagrindinės musulmono religinės pareigos yra penki islamo priesakai - tikėjimas, malda, labdarybė, pasninkavimas ir kelionė į Meką vadinama chadžu. Keturių islamo priesakų laikosi ir visi Egipto musulmonai sunitai. Bet į Meką nukeliauja tik turtingesnieji. Egiptas - neturtinga šalis ir tarp gyventojų sluoksnių didelis kontrastas: labai turtingi ir labai neturtingi. Pastarųjų iš 70 milijonų šalies gyventojų yra daugiau nei pusė. Bet kokiam sluoksniui bepriklausytų, egiptiečiai visad linksmi, besišypsantys ir labai draugiški. Dar nė vienoje šalyje neteko sutikti tokių nuostabių žmonių, o draugams iki šiol sakau: ĖEgipto arabai - tauta, kuriai jaučiu pačias didžiausias simpatijas

nusifotografuoti su europiete - didelė garbė ir džiaugsmas

Pusė maisto produktų įvežama iš užsienio

Nors bendras šalies plotas yra per milijoną kvadratinių kilometrų, 90 proc. egiptiečių gyvena siaurame derlingos žemės ruože (jo ilgis apie 1500 km.) aplink Nilą. Net 50 proc. maisto produktų įvežama iš kitų šalių. Kas 25 sekundės Egipte gimsta vaikutis. Ir taip kasmet gyventojų skaičius išauga apie vieną milijoną. Tačiau ir mirčių skaičius didelis. Pavyzdžiui, iš 1000 gimdyvių miršta net 40. Egipte privaloma baigti 9 klases, bet dažniausiai vaikai po šešių klasių palieka mokyklas ir eina uždarbiauti, kad padėtų tėvams. Yra ir visai mokyklų nelankiusių. Todėl apie 60 proc. moterų ir apie 38 proc. vyrų - neraštingi. Baigus valstybines mokyklas, tik nedaugelis gali siekti aukštojo mokslo, kuris eilinio egiptiečio kišenei labai brangus. Pavyzdžiui, privačiuose universitetuose per metus reikia mokėti apie 3000 JAV dolerių, kai minimalus atlyginimas siekia tik apie 42 JAV dolerius, o vidutinis - 83 dolerius. Statybininkai per dieną uždirba 2 dolerius ir džiaugiasi dideliu atlygiu. Jau kone turtuoliais ir išrinktaisiais laimės kūdikiais save vadina dirbantieji turizmo sferoje, kur per mėnesį uždirba apie 170 JAV dolerių. Policininkai dar didesni "ponai", nes kas mėnesį šeimai parneša apie 250 dolerių, o privačios mokyklos direktorius gali uždirbti "kosminį" atlyginimą - apie 335 dolerius. Didelė ir bedarbystė: oficialus skaičius - 20 proc., neoficialus - 40 proc. Todėl Egipte klesti korupcija, gatvėse būtų nesuprantamas dakykas neišgirsti prašant "bakšišo" (arbatpinigių), kuris mokamas už pačias įvairiausias ir netikėčiausias suteiktas ar tik ketinamas suteikti paslaugas. Egiptas labai priklauso nuo užsienio investicijų, kurių pastaruoju metu sumažėjo: užsienio investuotojus sulaiko tai, kad šalyje sunkiai įgyvendinamos demokratinės reformos. Tačiau Egiptas didžiuojasi bent vienu ženkliu poslinkiu demokratijos link: čia priimtas spaudos laisvės įstatymas. Iš šios spaudos sužinome, kad Egipto valstybės biudžetas sudaromas iš prekybos nafta (apie 5 milijardai JAV dolerių per metus), teikiamų Sueco kanalo paslaugų (apie 3,5 milijardo JAV dolerių), turizmo (apie 2-3 milijardai JAV dolerių).

Kairo moksleiviai

Šeimose patriarchaliniai santykiai

Egiptiečiui svarbiausias dalykas gyvenime - sukurti šeimą, kuri būna tarsi didžiulė žmonių grupė, sudaryta iš vyro, žmonos, vaikų ir iš vyro pusės giminaičių. Šeimos galva paparastai yra pagyvenęs vyras ir jo žmona. Moterys sėdi namuose, augina ir auklėja vaikus, tvarko šeimos ūkį ir privalo paklusti vyrui, nes ji materialiai nuo jo priklausoma. Beje, Egipte žiaurus elgesys su moterimi labai retas reiškinys. Vis daugiau moterų nebeslepia veidų po juodais apdangalais. Sostinėje jos mokosi universitetuose ir dirba kartu su vyrais. Bet moterys studijuoja ir dirba atskirose patalpose. Net autobusuose, mečetėse ir pan. jos atskiriamos nuo vyrų. Mergaitės ir berniukai irgi mokosi atskirose klasėse. Kaire net teko stebėti įdomų vaizdą: prie didelės mečetės suko daugybė autobusų su moksleiviais, o iš jų pabirę vaikai stojo į dvi atskiras eiles - berniukų ir mergaičių, vingiuojančias į mečetę.

Jaunimas

Moterys ir mergaitės privalo slėpti savo ilgus, vešlius, juodus plaukus po skarom. Tačiau ir joms nesvetimas paskutinio mados klyksmo vaikymasis. Negalėdamos puikuotis madingomis šukuosenomis, jos viena kitą stengiasi pranokti pasirinkdamos kuo brangesnę, populeresnės spalvos skaras. Ir apsigobia jas kiekviena skirtingai, t.y. kuriai pavyks mandriau, įdomiau. Nors Egipte visada karšta, net mergaitės puošiasi megztukais, švarkeliais su kailinėmis apykaklėmis. Jaunuoliai jau vis rečiau vilki egiptietiškus marškinius, kurie siekia žemę. Vaikinukai renkasi europietiško stiliaus rūbus, tad jiems lengviau nei merginoms būti madingesniems ir rengtis įvairiau. Tačiau nuotakas bei jaunikius vis dar tradiciškai savo vaikams išrenka tėvai. Tik pastaruoju metu pradėta šiek tiek paisyti jaunųjų nuomonės, bandoma juos iš anksto supažindinti. Nors visada pirmiausia įvertinama būsimos nuotakos kilmė, charakterio savybės, elgesys, moralė ir tik po to merginos grožis. Egiptiečiai vyrai vis tiek visų pirma alpsta dėl lieknos, taisyklingų vaido bruožų baltaodės. Todėl ir europietės turistės labai gerbiamos: gatvėje, viešbutyje, kavinėje, parduotuvėje išgirsta galybę komplimentų, gauna smulkučių dovanėlių - suvenyrų. Egiptiečiui su jomis nusifotografuoti - didelė garbė ir džiaugsmas. Tad jeigu turistei pavyksta iš pardavėjo išsiderėti kuo mažesnę sumą už pirkinį, ji jau vos neprivalo dar su pardavėju ir įsiamžinti nuotraukoje. Ir jeigu kuri atsisako paveiksluotis, tai priimama kaip pažeminimas ir įžeidimas. Bet ar jau taip sunku kartu nusišypsoti prieš fotoaparato objektyvą?