Gruzijos reportažai (1)

Pirmas įspūdis

"Nelabai panašus į nuotrauką iš interneto", - informuoja bendrakeleivis, pirmasis Kutaisio oro uoste pamatęs žmogų, laukiantį mūsų su užrašu GUA - toks nakvynės vietos pavadinimas. Pasilabinę sužinome, kad apgyvendinimo verslui vadovauja sūnus Giorgi, o mus pasitinka tėtis.

Nuotrauka su Mamuka – draugystei užtvirtinti.

"Kam jums reikalingi pinigai?! Pas mus viskas nemokama!" - dedasi nustebęs, kai pasiteiraujame, kur išsikeisti pinigus. Mamuka - toks mūsų pirmojo sutikto gruzino vardas. Atrodo, Dievo siųstas. Nors atsirado jis mūsų gyvenime absoliučiai atsitiktinai - užsisakius nakvynę ir sulaukus pasiūlymo paimti iš oro uosto. Kelionėje jis mums tampa tikru mamuku - padedančiu, pasirūpinančiu, pamaitinančiu. Tarsi pateisinęs lietuvių ausiai šmaikštų kalbinį žaismą: gruziniškai tėtis yra "mama".

Po žvarbios lietuviškos vasaros nakties rytinis Kutaisio karštis drioksteli ir tvoksteli. "Vakar Kutaisyje buvo +38, rytoj bus ne mažiau", - žada Mamuka. Džinsus ir megztinius norisi nusimesti čia pat. Pasirodo, mums pasisekė: dar visai neseniai Gruziją skalbė lietus - birželį, o ir liepos pradžioje buvo šalta ir šlapia.

Keliuose laisvai vaikštinėja karvės.

Esame "supakuoti" tiesiai iš oro uosto. Gruzinas jau suplanavęs mūsų kelionę. Važiuosime į Prometėjo urvus. Paskui į kanjoną. Paskui prie krioklio. Vaizdžiai pasakoja apie grožį, kurį pamatysime. Panašu, kad šį kartą para turės daugiau nei 24 valandas.

Trumpas žvilgsnis į Kutaisį pro automobilio langą. Netylime. Mamuka pasakoja apie save, turistus, Kutaisį ir Gruziją. Išdėsto gruzinišką filosofiją: pirmoje vietoje yra Dievas, antroje - svečias, trečioje - moteris.

Apsistoti Mamukos namuose atvyksta turistų iš įvairių šalių. Garaže, pasakoja, dabar stovi vokiečių šeimos dviračiai. Atvažiuoja iš Lenkijos, Čekijos, Izraelio, Bulgarijos, buvo ir kauniškių. Vieni keliautojai atvyko iš Sibiro su mašina. Tik į ketvirtą dieną išdrįso pasakyti, kad Rusijoje kitaip kalbama ir rodoma apie Gruziją, nei yra realybėje. Nerimavo prieš atvykdami. Išvyko laimingi.

Įvairiausios visatos ir pasaulio kryptys prie įėjimo į Prometėjo urvą.

"Politikai kalti. Visi žmonės yra geri, kad ir kokios tautybės būtų. Tarnavau armijoje, turiu daug draugų Rusijoje, labai geri žmonės", - beveik be akcento kalba gruzinas.

Mamuka su žmona augina du sūnus, turi šešiametį anūką. Vyresnysis sūnus vedė jaunas - 17 metų. Vestuvės, pasakoja, vyko keturias dienas, jose dalyvavo 250 svečių. Šeimas, šypsosi Mamuka, gruzinai kuria anksti, kad būtų galima pasidžiaugti ne tik anūkais, bet ir proanūkiais. Visi gyvena kartu: nenori, kad vaikai išeitų. "Vertybių mokomasi ne iš kompiuterio, o iš gyvenimo", - dėsto gruzinas. Ir kalba apie pagarbą vyresniajam.

Emigruoti iš Gruzijos Mamuka negalėtų. Ką jau iš Gruzijos! Negalėtų nė Tbilisyje gyventi! Jaučiasi laimingas, kai gali išeiti į savo kiemą, pasisveikinti su kaimynais. Namuose giliai įleistos šaknys, kitur neprigytų.

Prometėjo urvo magija.

Prometėjo legenda

Prometėjo urvas, esantis už 20 kilometrų nuo Kutaisio, - vienas iš itin lankomų objektų. Pagal legendą, būtent čia buvęs prikaltas Prometėjas, dovanojęs žmonėms ugnį.

Prie įėjimo keliolika rodyklių nurodo kryptis ir kilometrus. Iki Marso - 46 milijonai kilometrų, iki Sidnėjaus operos rūmų - 13 860, Gizos piramidžių - 1 705, Kijevo Maidano aikštės - 1 293 kilometrai. Lietuva rodyklės dar neturi.

Prometėjo urve maloniai vėsu, bet nešalta. Stalaktitais ir stalagmitais puoštos salės primena nežemiškus paveikslus. Spalvas keičiantis apšvietimas nuolat kuria skirtingus vaizdinius. Kartais atrodo, kad prieš akis išnyra skulptūros, kartais - bažnyčių kuorai. Mėlyna, raudona, geltona, alyvinė, žalia... Takas urve veda daugiau nei kilometrą: laiko ir atstumų pojūtis dingsta.

Pasiplaukiojimas Martvili kanjone.

Urvas turistams atvertas mažiau nei prieš dešimtmetį. Tai - buvusio Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio projektas. Apie M. Saakašvilį kelionės metu girdėjome daug ir įvairiausių nuomonių. Vieni gyrė už pažabotą korupciją ir sutramdytą nusikalstamumą, kiti rėžė tiesiai: Gruzija - vienintelė pasaulio šalis, kuriai esą beveik dešimtmetį vadovavo beprotis. Mišos režimas - ir taip vadinamas šis etapas.

Pasivaikščiojimą urve baigia kelionė valtele požemine upe su šalmu ant galvos. Netrukus akivaizdžiai įsitikiname jo būtinumu: valties pirmagalyje sėdinčios turistės dėl asmenukės bando pasikeisti vietomis. "Trinkt!" - pasigirsta duslus ir stiprus garsas, šalmui atsimušus į prižemėjusią uolieną. Kraujo nepralieta.

Dinozaurų pėdsakais

Kelias į Martvili kanjoną. Dairomės išpūtę akis, viskas dar nauja ir neįprasta. Greitis, pypsėjimas, iš pirmo žvilgsnio - absoliutus vairavimo chaosas. Vėliau paaiškėja, kad chaosas turi sistemą. Pypsėjimas - ne pyktis ar nervas, o draugiškas kito įspėjimas. Per savaitę nematėme nė vienos avarijos.

Įvairiaspalvės ir įvairiaskonės užtepėlės.

"Visada laikausi taisyklių", - patikina vairuotojas ir pyptelėjęs lenkia per ištisinę juostą, nemažindamas greičio. "Taisyklių, - tęsia, - laikytis būtina."

"Pas mus apie 80 procentų mašinų - mersedesai." Kaip tyčia, vienas po kito pro šalį prakežena žiguliukai.

Pakelėse vaikštinėja ar ant asfalto ilsisi karvės, saulėje lepinasi juodos kiaulės, linksmai praskuodžia ožkos. Vakarais gyvuliai patys pareis namo, tarsi pažiūrėję į laikrodį.

Laukas dar labiau graso karščiu, svilina. Gruzinas nuolat braukia pakaušį skepetaite. Ir nepaleidžia cigaretės iš rankos.

Šalikele smagiai traukia ožkos.

Pakeliui į kanjoną dairomės ledų. Mamuka "apramina" nepirkti - kainos pritaikytos turistams, neverta išlaidauti.

Keletas gruzino žodžių, ir prie kasų atsiduriame be laukimo - kone per "užpakalines duris". Turistų netrūksta, aplink - kalbų babilonas.

Eilė prie gelbėjimosi liemenių - tarsi banke, atsispaudi numeriuką ir lauki savo eilės, stebėdamas ekraną. Liemenes skirstantys darbuotojai nužvelgia nuo galvos iki kojų, įvertina ir parenka, jų akimis, tinkamą.

Guminės valties gale sėdi patyręs irklininkas, kiti irklai atitenka turistams. Kanjoną išgraužusios upės vanduo - vaiskiai žalias. Upę, atrodo, iki pat dangaus įrėmina uolos. Kanjonas tęsiasi 2 400 metrų, uolų aukštis - 20-40 metrų. Kažkur iš dangaus žemyn sminga krioklys. Aukštos uolos teikia malonų pavėsį, vanduo vėsina.

Iškyla – tiesiai ant uolėtos pakrantės.

„Iš kur esate“? – teiraujasi irklininkas. „I love Litva!“ – iš karto prisipažįsta meilėje.

„Dinozauro pėda!“ – kartoja neaiškia anglų kalba. „Smegenys“, – beda pirštu į išraiškingą uolieną. Tiesos apie dinozaurus yra: informaciniai stendai nurodo, jog uolų amžius siekia 20–25 milijonus metų, o kanjonas tapo populiarus 2010 metais, po mokslinės ekspedicijos dinozaurų pėdsakams tirti.

„Atsargiai, nepaslyskite!“ – rūpinasi Mamuka.

Paskutiniuosius metrus iki apsisukimo vietos tenka įveikti įsikibus virvės – kitaip valtį neša ir suka stipri srovė. Gruzinas paragina atsigaivinti uoliena trykštančiu vandeniu. Skanus! Irklininkas patenkintas iškelia nykštį į viršų.

Kaip bus rojuje?

Mamuka, atrodo, perskaitė mūsų mintis: laikas pietums.

Restorano viduje – prietema, triukšmas, cigarečių ir maisto kvapas. Didžiojoje salėje švenčia gausi ir garsi kompanija. Kokia proga švenčiama? Vestuvės? Jubiliejus? Ogi laidotuvės! „Žmogus jau palaidotas, dabar prasidėjusi kita dalis“, – paaiškina.

Pietums paprašome vietos patiekalų. Mamuka padavėjai vardija vieną patiekalą po kito. Nuščiūvame suvokę, kad tuoj bus užsakyta kone pusė meniu.

O ką mėgsta pats? Gruzinas pradeda detaliai pasakoti, kaip ruošiamas jo skanusis patiekalas iš kalakuto, kepamas ypatingomis progomis. „Ar užsakyti?“ – kone pašoka nuo suolo. Pašokame ir mes, sulaikydami jo mintį ir užsidegimą.

Ar gamina namie kinchalius (tradicinį patiekalą, panašų į didelius koldūnus)? Gruzino manymu, per daug darbo: reikia itin ilgai minkyti tešlą. „Bet kai prakandi ir į burną subėga mėsos skystis, gali iš proto išeiti“, – prisimerkia iš malonumo.

Ragaujame viską: vištienos ir daržovių salotas, kukurūzų paplotėlius, įvairiaspalves užtepėles, sūrį, kebabą, šašlyką...

Mamuka vyno įsipila simboliškai – tik patikrinti, ar geras. Paaiškina, kad Gruzijoje vairuotojams galioja 0 promilių taisyklė.

„Kad jums visada degtų žalia šviesa!“ – linki.

Vienas po kito liejasi anekdotai. Apie uošvę. Apie draugystę. Gruzijoje, sako Mamuka, kitaip nei pas jus: einant pas draugą, nereikia skambinti. Draugas visada yra laukiamas, nesvarbu, koks būtų paros metas. Visada priimamas ir vaišinamas. Draugui gali pasipasakoti tai, ko negalėtumei žmonai ar vaikui.

Baimė, kad jau pirmiesiems pietums išleisime pusės kelionės biudžetą, pasirodo nepagrįsta. Penkiese už maždaug dešimt patiekalų, vyną, mineralinį vandenį, limonadą sumokame 93 larius – kiek per 30 eurų. Į sumą įskaičiuotas ir aptarnavimo mokestis – arbatpinigiai.

Restorano direktorius šypsosi bedante šypsena ir kiekvienam spaudžia ranką. Jaudinosi, ar viskas tiks svečiams. Dabar ramus – tiko.

Gatvėje tingiai tyso šunys, karštis įveikė ir juos. „Man patinka Lietuva, Latvija, Estija. Jūsų prezidentė moteris“, – nudžiunga pro šalį ėjęs vietinis.

Iš ko gyvena gruzinai? „Daugiausia – privatus verslas. Sovietmečiu visi vogdavo. Dabar ne. Galiu mašiną su raktelius kieme palikti. Apie 90uosius iš karto mašinos nebebūčiau radęs“, – sako Mamuka.

Nusikalstamumą, paaiškina, pažabojo Saakašvilio metai, kai buvo itin sugriežtintos bausmės. Ir korupcija buvo sumažinta drastiškai: iš policijos buvo atleisti visi ir priimti nauji. O kaip dabartinė valdžia? „Vaikšto miegodama.“

Mašina vingiuotu keliu kyla vis aukštyn. Kalnuose vėsiau. Prie vandens, ant uolų, poilsiautojai kepa šašlykus, kone prie kiekvienos kompanijos guli arbūzai.

Mamuka stveria už rankų ir tempia į vandenį. Kam persirengti, jei galima maudytis su drabužiais!

Pasišokinėdamas kūliais verčiasi už ašarą skaidresnis krioklių vanduo. „Jei čia taip gražu, kaip bus rojuje?“ – susimąsto gruzinas.

Vaišingi namai

Vakarienės stalas kvepia arbūzu, netrukus ant stalo keliauja nektarinų, slyvų derlius. Čačos, vyno? Šeimininkas veda parodyti savo atsargas. Ne tik parodyti.

Kitą dieną turime atsidurti Batumyje. „Ryt reikės šalmo, – rimtu veidu juokauja. – Šiandien nereikėjo, nes beveik niekur nevažiavom.“ Tas nieko – 380 kilometrų.

Kinchkha krioklys.

Nors jau gili naktis, Mamuko žmona atneša garuojantį abrikosų pyragą. „Jei būčiau nevedęs, vis tiek tave vesčiau“, – švelniu žvilgsniu paglosto žmoną. Kartu apgaili, kaip jai sunku: turi anksti keltis, kad trims vyrams pusryčius pagamintų, o paskui laukia visa diena ant kojų grožio salone.

Tostas

Truputis aktualijų – lietuviškų ir gruziniškų.

„Mūsų šalių diplomatiniai santykiai tvirti“, – sako bendrakeleivė. „Ne tvirti, o nuostabūs!" – pataiso gruzinas. Tokie geri, kad verti atskiro tosto.

Bus daugiau...