Gruzinų karo keliu

Gamtos stebuklo link

8 valandos 30 minučių. Zaza jau laukia sutartu laiku. "Tbilisis - kaip Pikaso. O man patinka Modiljanis", - nardydamas sostinės gatvėmis, sako gruzinas.

Tokį palyginimą pateikia ne šiaip sau, jis - skulptorius. Už sutartus 240 larių išvykstame Gruzinų karo keliu. Istorinis kelias veda per Kaukazo kalnus ir jungia Vladikaukazą ir Tbilisį. Jo ilgis - 208 kilometrai.

"Kas yra buvęs Kaukaze ir nevažinėjęs Gruzijos karo keliu, tas, galima sakyti, nėra regėjęs jo gamtos stebuklingųjų grožybių, nėra matęs augalų įvairumo ir gyventojų margumo", - taip legendą "Amžinasis smuikininkas pradeda rašytojas Antanas Vienuolis, kurį laiką gyvenęs Gruzijoje. Stebuklingosios grožybės mums dar prieš akis.

Zaza atsiprašinėja: reikia užsukti į degalinę prisipildyti dujų - kalnuose tokios galimybės nebus. Dar kartą atsiprašo prašydamas išlipti: paaiškina, jog pagal įstatymą negalima likti automobilyje, kol pildomos dujos.

Tingus rytas įsibėgėja. Pakelėse pardavėjai išrikiavę molines talpas vynui, vaisių, daržovių kupetas, plastikinę tarą su vynu ir čača. Ramesniam poilsiui parduodami hamakai ir iškylų kėdės. "Vladikaukazas - 141", - informuoja kelio ženklas.

Buvęs ir esamas gyvenimas kalnuose.

Gruzinas pasakoja savo giminės tragediją. Senelis dirbo caro apsaugoje. Šeima išžudyta Stalino. Sako, net šuns nepaliko.

"Sovietų sąjunga - blogiausia imperija pasaulyje, naikino išsilavinusius žmones. Stalinas - kruviniausias XX amžiaus žmogus", - delnais plekšnodamas vairą, karščiuojasi Zaza.

O kodėl tiek daug suvenyrų su Stalinu? "Verslas", - paprastai paaiškina. Ir priduria, jog išsilavinę žmonės žino, jog Stalinas buvo ne gruzinas, o osetinas.

"Laikas neribojamas, visur būkite, kiek jums patinka", - sako Zaza, stabdydamas automobilį. Žinvali vandens saugyklos smaragdinis vanduo ir vienas už kito besislepiantys kalnai kiek primena fiordus.

Prie UNESCO saugomos Ananuri tvirtovės ir cerkvės nuo ryto netrūksta turistų. Šalia mūrų už vieną larį galima fotografuotis su kailinėmis gruzinų kepurėmis. Penki lariai - ir jau gali ropštis ant arklio ne tik su gruziniška kepure ir liemene, bet ir su šautuvu ar kardais.

Išlikusios Ananuri pilies sienos, dideli ir mažesni bokštai. Cerkvės siena gausiai išraižyta augaliniais ornamentai, žmonių figūrėlėmis, kryžiumi. Džiovintų plytų tvoros primena senąją Romos imperiją.

Šaltinių vanduo visais metų laikais teka ta pačia srove.

Karštis tvoskia, vilioja pilies papėdėje telkšantis vanduo. Ne tik mus: pro šalį prasilenkiantis rusakalbis gidas savo grupei kalba, jog vanduo čia nėra švarus. Zazai tokių problemų nekyla, jis pirmas pūkšteli į vandenį su visais drabužiais.

Po keliolikos akimirkų girdėti jo balsas: "Ką jie su mumis padarė, ką jie su mumis padarė?!" Stalino ir komunizmo tema, panašu, lydės visą Gruzinų karo kelią.

Nuo Stalino iki Saakašvilio

Kalnų uolenomis trykšta gaivus, šaltas, gardus vanduo. Kūnui ir sielai. Kol turškiamės, Zaza paskina gėlių. Prisipažįsta itin mylįs intelektualinį grožį, išsilavinusius žmones. Tokie jam ir atrodo esą lietuviai. "Myliu Lietuvą, Latviją, Estiją", - papildo sąrašą.

Asfaltuotas Gruzinų karo kelias vinguriuoja aukštyn. Šį kelią globoja ir prižiūri UNESCO. Pakelėse matyti gruzinų kelio akmens bokštų liekanos.

Zaza pasakoja apie save. Mama - gruzinė, tėvas žydas. Save vadina Gruzijos žydu, bet patikslina - žydų tautybė perduodama pagal mamos liniją.

Ant skydelio- Izraelio vėliava. Zazai dažnai tenka vežti turistus iš šios šalies. Gruzijos vasara švelnesnė nei Izraelio.

Prekeivė su gruziniška duona.

"Crazy", - staiga angliškai pakomentuoja, kai dideliu greičiu pralenkia motociklininkas.

"Stalinas, Stalinas, Stalinas," - delnais vėl tranko vairą. - Mus nuo civilizacijos atkirto. Gerus žmonės apšaukė liaudies priešais. Ojojojoj. Ateis laikas, kai komunistus teis kaip fašistus. Žudikai", - apibendrina.

Persikeliame į šiuos laikus. Kaip Zaza vertina Saakašvilį? "50 su 50, - atsako. - Išsilavinimas europietiškas, metodai - komunistiniai."

Skaniausias vanduo

"Parodysiu, kur galima ranka pagauti upėtakių", - intriguoja. Sustoja ne prie ežero, o prie kavinės. Šalia įėjimo, vandens talpykloje, plaukioja žuvys, keliaujančios į klientų lėkštes. Saulėje žybsi upėtakių žvynų vaivorykštė. Virš kalno, tarsi minkšta kepurė, pakimba baltas debesis.

Pro šalį skrieja vasaros ir žiemos kurortai. Kiekvienas kalnas, tarpeklis, uola čia pasakoja savo legendą.

"Šie šaltiniai - ypatingi, - rodo Zaza į trykštantį iš akmenų vandenį. - Vanduo, koks bebūtų metų laikas, bėga vienoda srove." Pakviečia į kavinukę - nori pavaišinti kava. Užtikrina, kad čia ji - pati skaniausia, užplikoma šaltinių vandeniu. Kad būtų dar įtikinamiau, priduria, kad gruzinų "cola" skanesnė nei amerikiečių - būtent dėl vandens.

Kavinės interjeras - kuklus. "Buržuika", plastikinės kėdės, klijuotėmis uždengti stalai.

Besėdinčius prie stalo užkalbina Zazos brolis. Jis irgi atvyko su turistais. "Kokia kalba susikalbėčiau su Lietuvos merginomis, jei atvykčiau?" - teiraujasi.

Už lango verda turistinis gyvenimas. Prekybininkės iš automobilio glėbiais neša gruzinišką duoną. Kitos skardžiu balsu ragina ragauti gruziniškas gėrybes ir pirkti.

Ledo tunelis vasarą.

Zaza telefone rodo nuotraukas. Balto marmuro skulptūrą, stovinčią Tbilisyje, sukūrė prieš porą dešimtmečių. Gražuolė dukra pasirinko psichologės studijas. Pasak gruzino, dėl šeimos patirtos traumos.

Žmona - muzikantė. Tad, pajuokauja, Bachas namuose dažnas svečias.

Gyvenk ir mėgaukis

"Aš vadinu Marsu", - rodo į rausvą viršukalnę Zaza. Iš vasaros kelio jis pasuka į tunelį, saugantį nuo sniego lavinų - kad būtų įdomiau.

"Žalgiris, Kaunas! Kaip tai skamba!" - netikėtai pasimėgaudamas taria.

Dangumi skrieja parasparnis. Ant tunelio šildosi susispietusi avių kaimenė. Vaizdingose vietose fotografuojasi turistai. Aukštyn į kalnus nutįsta sniego liežuviai. Gelsvai rusvos spalvos druskų uolomis teka mineralinis vanduo.

Liepos mėnesį ledo tunelis alsuoja šalčiu. Virš jo liejasi vasariška žaluma. Saulė spigina, tunelis tirpsta akyse, įsiliedamas į kalnų upelį. Nuo kalno taškosi krioklių purslai.

"Dievas viską davė - gyvenk ir mėgaukis", - svajingai sako Zaza.

Išsukę iš asfaltuoto kelio, duobėtu vieškeliu judame ne ką greičiau, nei pėsčiomis. Šalia per akmenis putoja kalnų upė Terekas.

Zaza ir jo automobilis Ananuri tvirtovės fone.

Pakeliui snaudžia seni kalnų ūkių trobesiai, stūkso apgriuvusios aukštos akmenų sienos. Gyvybę išduoda besiplaikstantys skalbiniai, žolę rupšnojančios karvės ir vieniši piemenys. Laikas čia neskuba.

"Kalnų žmonės - kaip apačiai! Olilililuluhu!" - nutęsia Zaza.

Prasilenkiame su trijų mašinų, sukabintų vilktimi, vor. Gruzinas paaiškina: pirmoji mašina tempia, trečioji atlieka stabdžių funkciją. "O vidurinėje geria vyną!" - užsikvatoja.

Kelią įrėmina upė ir nematytos uolienos kalnas. Atlaužta skeveldra galima piešti tarsi pieštuku.

Kelias į Truso slėnį mėgstamas žygeivių. "Šalom!" - sveikinasi Zaza, įvertinęs, kad prasilenkiame su turistais iš Izraelio.

Gruzinas iškloja savo sistemą, kaip nustatyti, ar asmuo yra iš buvusios Sovietų sąjungos. Pirma - nesišypso prasilenkdamas. Antra - lūpos siauros sučiauptos - kad per daug nepasakytų.

Mineralinio vandens lobiai

Vaizdas atšiaurėja. Tereko vanduo taškosi stipresne jėga, žalumą keičia akmenys ir uolos. Zaza sumano dar kartą nustebinti: nevažiuoja tiltu, o suka į upeliuką. Mašina stabteli, bet tik akimirkai - į kelią ištraukia keturi varomi ratai.

"Ką aš jums parodysiu!" - vis žada Zaza. Prieš akis atsiveria baltai rusva laukymė iš druskos. Paviršiumi bėga seklūs upeliukai, spindi saulės blyksniai. Kur ne kur kyšo pasišiaušę žolių kuokštai. Balkšvi druskos koralai persidengia liežuvėlių ir karolių raštais. "Kaip vestuvinė suknelė", - baksteli pirštu Zaza.

Gruzinas leidžia patiems patirti atradimo džiaugsmą. Upelių vanduo - kone tikras boržomis! Šalia padėta ir vienkartinė stiklinaitė vandeniui ragauti. "Milijonai teka! Boržomis, o niekam nerūpi!" - gestikuliuoja rankomis.

Ananuri tvirtovė pastatyta itin vaizdingoje vietoje.

Priekyje - avių kaimenė ir jas ganantis šuo. Keturkojis trumpaausis piemuo draugiškai pribinzena pasisveikinti.

Stati upės atkriaušė žydi visu gražumu. Mineralinio vandens gelmė burbuliuoja smagiais oro burbulais. Iš nediduko melsvos spalvos ežero sruvena rudas upelis. Vanduo stingdantis.

Zaza pasakoja, jog kartas nuo karto išeina ilgesniam laikui į kalnus "persikrauti": atsijungti, pailsėti, pakvėpuoti grynu oru.

- Bet tam reikia laiko?

- Neturėsi laiko, numirsi.

Grožimės peizažu. Kalnuose, sako Zaza, ganosi ne tik avys, bet ir grakščiai šokinėja ožkos. "Baisu, kad medžiotojai žudo gyvūnus. Juk ožkos tokios gražios. Negi jiems neužtenka avių?" - pasvarsto.

Kai sumanome prisipildyti tarą vandens, Zaza privažiuoja iki pat šaltinio: tiesiog ant baltųjų "koralų". Išlipęs piktinasi gruzinų nekultūra. Ne dėl mašinos, o dėl besiganančių karvių ir jų paliekamo mėšlo.

Kava iš bagažinės

Į Kazbegį (dabar - Stepancminda) atvykstame vakare. Tarp laimingųjų, kuriems pasirodo snieguota Kazbeko viršukalnė, nepatenkame, kalną užgulęs debesis. Zaza ramina, kad gali ir savaitėmis prasėdėti, bet taip ir neišvysti viršukalnės.

Bent matyti Šv. Trejybės bažnytėlė ir vienuolynas - iki jų maždaug pusvalandis į kalną visureigiu.

Vakarieniaudamas Zaza tęsia pasakojimą apie save. Kai mūza tyli, gruzinas kala paminklus kapams. Atkunta pasakodamas, kokį malonumą patirdavęs, kaldamas paminklus mirusiems komunistams! Tai vadina saldžiu kerštu.

Šviežia karšta kava, pagaminta bagažinėje.

Pagal paprotį Gruzijoje dėl kainos paminklui nesiderima, tad plėšdavęs negailėdamas. Ir su malonumu stebėdavo verkiančius komunistus. "Koks sunkus darbas, bet kažkam ir jį reikia daryti", - girdėdavo tokius žodžius. Ir šypsodavosi į ūsą.

Kavos gerti kavinėje Zaza neleidžia: užtikrina, kad neskani, jis išvirsiąs pats. Kalnuose jau smelkia vakarinis šaltis. Virtuvėlę įrengia bagažinėje: šalia dujų baliono uždega dujinę viryklę. Skanaus!

Kalnuose temsta. "Šumacheris!" - įvertina save vairuotojas, staigiame posūkyje aplenkęs sunkvežimį ir visiems atėmęs amą. Kiek pavažiavęs, pasidžiaugia: prie vairo - 32 metai, bet dar nepapuolė į eismo įvykį.

Į Tbilisį grįžtame tik vidurnaktį. Degalinėje, kol pildomos dujos, Zaza ne tik neberagina išlipti, bet dar ir išsitraukia cigaretę.

Stabtelėjęs prie pakelės prekeivių, padeda išsirinkti daržovių ir vaisių. Prekeivis iš plastiko butelio šliūkšteli žemėn likusį mineralinį vandenį - įpils vyno. "Geras vynas, putoja", - įvertina Zaza. Sustojęs prie parduotuvės, atneša dovanų didžiulę, dar šiltą gruzinišką duoną.

Atsisveikindamas susigraudina. Ir vis kviečia grįžti. Nes dar - oho! - kiek turi parodyti.