Ieva Kaknevičiūtė: "Ten itin stipriai pajunti, kokia tai buvo beprasmybė"

Karagandoje lietuviai pasidalino į dvi grupes, viena pasuko pietų krytimi - Balchašo link, kur veikė koncentracijos stovykla, kur 1952 m. kalėjo ir vergiškus darbus dirbo apie 1 000 lietuvių vyrų ir moterų.

Kita ekspedicijos dalis pasuko šiauryn, Džezkazgano (arba Žezkazgano) link. Čia 1939 m. pradėjo veikti Kengyro lageris. Lietuviai Kengyro lageryje kalinti nuo 1945 m., daugiausia jų buvo 1948-1952 m. Kaliniai dirbo vario rūdos kasyklose, akmens karjere, statė Džezkazgano miestą ir metalurgijos kombinatą.

Ieva Kaknevičiūtė buvo Šiaurės komandoje.

Nėra vienos priežasties

Buvo arti tūkstančio atrankos anketų. Ieva, kaip manote, kodėl taip veržiamasi į šią kelionę? Kodėl jūs pati norėjote važiuoti?

Manau, nėra vienos priežasties, kodėl pritraukiama tiek daug dalyvių. Per 13 projekto metų "Misija Sibiras" dalyviai, pasakodami jaunuoliams visoje Lietuvoje apie šią misiją, užsiaugino jau visą bendruomenę ir kartą jaunuolių, kurie yra be galo motyvuoti dalyvauti, taip išreikšti meilę Lietuvai ir jos istorijai, sustiprinti savo pilietiškumą, daryti gera, skleisti istoriją ir įkvėpimą kuo plačiau. Manau, kai apie misiją kalba jauni žmonės jauniems žmonėms, jie daug geriau susišneka ir būna išgirsti.

Kalinimo ir tremties istorija skaudžiai palietė mano šeimą, todėl turėjau ir turiu labai daug motyvacijos dalyvauti, sužinoti, pagerbti, skleisti...

"Atvežėme dalelę Lietuvos..."

Kas jums buvo emocionaliausia šioje kelionėje? Sunkiausia?

Kelionė tikrai buvo emocijų katilas - lankėmės buvusiose lagerių teritorijose, muziejuose, prie memorialų, kapinėse... Tai jau vien energetiškai labai stiprios vietos, o toliau girdimos istorijos ne vienam kėlė ašaras. Ypač visiems įstrigusi vieta - Mamočkino (Mamyčių) kapinės Karagandos srityje. Toje vietoje buvo laidojami kūdikiai ir vaikai, kurie gimė lageriuose. Kapinės milžiniško dydžio, tačiau šiuo metu išlikusi tik maža aptverta teritorija su memorialu, keliais antkapiais ir vaikiškais žaisliukais šalia jų. Ten itin stipriai pajunti, kokia tai buvo beprasmybė, kiek sužalotų nekaltų žmonių, kiek nežmoniškumo ir žiaurumo teko patirti mūsų tautai.

Ten naktį pastatėme lietuvių bendruomenės padarytą kryžių ir atgulusiems amžino atilsio dainavome lietuviškas dainas bei giesmes. Kai sunku - aš dainuoju, tad ukulelė ir visos komandos dainos tikrai sustiprino, išvalė, sukūrė labai daug ypatingų jautrių akimirkų.

Patys savo rankomis padarėme ir pastatėme dar penkis kryžius, kuriuos puošėme baltiškomis saulutėmis. Kiekvieno iš šių kryžių iškėlimas į Kazachstano padanges buvo ypatingas. Giedodami Tautišką giesmę, atvežėme dalelę Lietuvos, pagerbėme tuos, kurių kapų nepavyko surasti.

Mokytojo priesakas

Papasakokite apie savo senelius, ką apie juos žinote.

Mano seneliai Danutė ir Viktoras buvo politiniai kaliniai. Idealistai, tėvynei Lietuvai paaukoję savo jaunystę, sveikatą ir gyvenimą. Kamčiatkoje, prie Magadano, jie praleido pačius gražiausius jaunystės metus. Šeimą sukūrė Magadane (tremtyje), o į Lietuvą grįžo 1956 m. Buvo optimistai, sugebėjo džiaugtis gyvenimu, net jausdami, kad jis ilgas nebus... Jie visada buvo geros nuotaikos ir degė noru dalintis šia nuotaika su kitais. Bočius Alfonsas, senelio brolis, prisimena, kaip senelis Viktoras Telšių ligoninėje, būdamas jau silpnos sveikatos, paėmė gitarą ir išskubėjo į repeticiją, pasakęs: "Ligoniai laukia mūsų koncerto. Noriu suteikti jiems džiaugsmo!"

Močiutė Danutė Šležaitė-Kaknevičienė gimė 1925 m. birželio 19 d. Bliūdžių kaime, Raseinių apylinkėje. Lietuvoje dalyvavo partizaninėje veikloje slapyvardžiu Audronė. Areštuota 1948 m. gruodžio 15 d. Įkalinta KGB kalėjime, vėliau perkelta į Lukiškių kalėjimą. Tuo metu jai buvo 23 metai. Į Sibirą ištremta 1949 m. Nuteista 25 metams lagerio. Dirbo Magadano "Dalstroy" lageryje.

1948 m. močiutės mama, mano prosenelė Petronėlė Vaitkevičiūtė-Šleževičienė, irgi buvo ištremta į Sibirą su trimis mažamečiais sūnumis - 8, 12 ir 16 metų. Prosenelio Pranciškaus stribai namuose nerado, nes jis tuo metu buvo Vilniuje, lankė dukrą Lukiškių kalėjime.

Senelis Viktoras Kaknevičius gimė 1929 m. vasario 4 d. Šiaulių apskrities Užvenčio valsčiaus Čekaičių dvare. Deja, Vikcius (taip senelį vadino broliai ir sesės) - ryškiausias, energingiausias, kūrybingiausias, jautriausias - buvo tragiškiausio likimo iš visų 11 brolių ir sesių. Politinis kalinys. Suėmė 1947 m. rudenį ir iki tremties 1949 m. dvejus metus laikė KGB rūsiuose ir Lukiškių kalėjime, nuteistas 25 metams lagerio.

Kiek metų buvo jūsų seneliui, kai suėmė?

1947 m. jam tebuvo 18 metų.

Kuo buvo apkaltintas?

Tai paaiškėjo praėjus gal dešimčiai metų po to, kai jis grįžo iš Sibiro. Pasirodo, 1944 m. birželio mėn. mokyklos mokiniai šventė išleistuves su auklėtoju miške prie laužo. Mokytojas pasakė patriotinę kalbą ir visus mokinius prisaikdino būti ištikimus Tėvynei Lietuvai, neišdavinėti vieniems kitų ir netalkinti okupantams, nes galima nauja sovietų okupacija. Vienas iš buvusių toje laužo šventėje laiške pasigyrė, kad mokiniai prisiekė kovoti su okupantais... Laišką perskaitė saugumas... Kaip ir senelis, mokytojas buvo nuteistas 25 m. lagerio.

Gal senelis paliko užrašytus prisiminimus?

Jis nenorėjo pasakoti. Tik prasitarė, kad Kamčiatkoje, prie Magadano, dirbo urano kasyklose ir žinojo, jog šiose kasyklose dirbę kalnakasiai ilgai negyvena. Aprašyti savo prisiminimų iš gyvenimo lageriuose nepanorėjo. Perskaitęs A. Solženicyno knygą "Viena Ivano Denisovičiaus diena", sakė, kad nei teisingiau, nei vaizdingiau apie gyvenimą sovietiniuose lageriuose niekas nebeparašys.

Prašė kalbėti lietuviškai

Ar Kazachstane atradote dar pačių tremtinių, ar tik jų palikuonių? Ar jie kalba lietuviškai?

Susitikome su politinių kalinių palikuonimis, deja, dauguma jų lietuviškai jau nebešneka. Džezkazgane sutikome ir Vladą Račkaitį, kuris sakė, jog yra vienintelis lietuvis, likęs šiame mieste. Vladas yra politinių kalinių vaikas, gimęs lageryje, tačiau jo lietuvių kalba tiesiog stebino. Jeigu ko nors nesuprasdavo ir bandydavome jam vertėjauti rusiškai, jis primygtinai prašydavo kalbėti lietuvių kalba.

Mums kelionėje labai padėjo Lietuvos ambasada Kazachstane, Lietuvos garbės konsulas Vitalijus Tvarijonas ir lietuvių bendruomenė Karagandoje, ir kt.

Kartais kapinėse rasdavome 2016 ar 2017 m. palaidotus lietuvius, o tai reiškia, kad mes pavėlavome...

Širdyje - keliautoja

Ieva, kuo užsiimate gyvenime? Papasakokite apie savo darbą, pomėgius...

Esu gidė kompanijoje "Vilnius With Locals", taip pat dirbu tarptautiniame Vilniaus kino festivalyje "Kino pavasaris" svečių skyriaus vadove. Dauguma mano veiklų susijusios su užsienio svečių kuo įdomesniu ir jaukesniu vizitu ir kuo įvairesniu Lietuvos pristatymu. Dirbu laisvai samdomą darbą, kad galėčiau daug keliauti, nes kelionės yra pagrindinė mano aistra. Šių metų balandžio mėnesį buvau Nepale, kopiau į Everesto bazinę stovyklą.

Jūs gimusi ir augusi Kintuose. Kaip gidė, galėtumėte pasakyti, kodėl verta apsilankyti Kintuose, kuo jie ypatingi.

Kintai yra nuostabiausia vieta užaugti - gamtos, vandens apsuptyje, aktyvioje kūrybingoje šeimoje ir bendruomenėje. Kintuose skamba labai gera muzika (Kintų muzikos festivalis), Vydūno kultūros centre ir naujai atsidariusioje Kintų meno rezidencijoje vyksta daugybė meno ir muzikos projektų, stipri jėgos aitvarų profesionalų bendruomenė sukūrė puikią infrastruktūrą aktyviam šeimos poilsiui ir vandens sportui, netoliese esantys Ventės ragas, Mingės kaimas, Aukštumalos pelkė, Dreverna taip pat turi nepaprastos magijos. Įvairių pomėgių žmonės ten tikrai atras ką nuveikti.

Man vasarą Kintai yra miškas ir dviratis, o žiemą - pačiūžos ir marių ledas...

VERTA ŽINOTI

Karagandos srities lageriuose (Karlage), kuriuos sudarė 26 lagerių skyriai su 192 lagpunktais, per visą jų egzistavimą kalėjo daugiau nei vienas milijonas žmonių.
Karagandos srityje veikė keturi ypatingojo režimo lageriai. Visuose kalėjo lietuviai.
1949 metais atskiroje Karlago stepių dalyje buvo įkurtas specialusis lageris, pavadintas Steplagu, su centru Kingyre, kaip atskiras lageris prie Kingyro upės. 1954 m. birželio mėn. duomenimis, vien tik Steplage kalėjo 2 690 lietuviai.

Steplagas - tai katorginio režimo lageriai ypač pavojingiems "liaudies priešams", kurie buvo įdarbinti vario ir mangano kasyklose. Šiose šachtose dirbo tik jauni vyrai labai pavojingomis sveikatai sąlygomis.

Augustinas Švenčionis, buvęs Džezkazgano-Rudniko politinis kalinys (iš "Tėvų, brolių ir mūsų pačių keliais")

SKAIČIAI

1948-1944 m. į Kazachstaną ištremta 49 331 lietuvis.
1951 m. Kazachstane buvo 45 304 tremtiniai iš Lietuvos.
1953 m. sausio mėn. duomenimis, Kazachstane buvo 75 024 suaugę lietuviai.
1953 m. liepos mėn. duomenimis, Karagandos srityje gyveno 81 495 lietuvių tremtiniai, iš jų 19 859 vaikai, ištremti 1944-1953 m.
Be tremties vietų, Kazachstane įkurtuose ypatinguose lageriuose kalėjo lietuviai politiniai kaliniai - jų skaičius iki šiol tiksliai nenustatytas.
("Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių palaidojimo vietų Kazachstane, Karagandos srityje, apskaita")
--------------------------------------------------------------

1953 m. Karagandos srityje gyveno 81 495 lietuviai tremtiniai, iš jų 19 859 vaikai, ištremti 1944-1953 m.